Dar prieš kelerius metus „Eurovizijoje“ dalyvavusi Godo kaip mat patraukė daugelio akį dėl savo išskirtinio tembro, neįprasto šokio ir apskritai savitumo. Kelialapio į didįjį konkursą laimėti nepavyko, tačiau tai buvo spyris imti galvoti apie solinę karjerą.
Kadangi Godo norėjo dar pasitobulinti, prisiminė seną svajonę – daugelio muzikantų tikslą – Berklio muzikos koledžą. Dainininkei be didelio vargo pavyko patekti į vieną geidžiamiausių mokymosi įstaigų, tačiau mokestis už studijas visgi buvo per didelis.
Nors išbandė ji viską – užsidirbti pinigų stengėsi dirbdama taksiste, padavėja, vaikų darželio auklėtoja... Galiausiai teko pripažinti, kad šiuo metu to padaryti neįmanoma. Savo svajones ir tikslus Godo perkėlė į Lietuvą – to, ką siekė išmokti Amerikoje, pradėjo mokytis čia, namuose.
– 2018-aisias sužibėjai „Eurovizijos“ scenoje, tačiau po atrankų tavęs scenoje buvo matyti mažiau. Ar sąmoningai norėjai atsitraukti, o gal nesiklostė viskas taip, kaip tikėjaisi?
– „Eurovizija“ netikėtai blykstelėjo mano gyvenime. Visad žiūrėjau į ją kiek komišku žvilgsniu. Pagalvodavau, kad būtų tikras nuotykis joje sudalyvauti, todėl kai pasitaikė galimybė, taip ir padariau.
Po „Eurovizijos“ tapau pritariančioji vokalistė grupėje „Golden Parazyth“. Su jais triūsėme ištisą vasarą, buvo nuostabu. Tai buvo turbūt tankiausias koncertinis periodas nuo konservatorijos laikų, kada net vidury pamokų mūsų ansamblį sušluodavo į mokyklos automobilį ir išveždavo kažkur pasirodyti.
Nevadinčiau vienkartinio sudalyvavimo „Eurovizijoje“ jau solinės karjeros pradžia. Gal tai ir yra nedidelis, nežymus taškelis. Neplanavau taip pradėti savo kelio, bet tai tikrai pastūmėjo mane persvarstyti solinės karjeros galimybę. Iširus duetui „Tillae“ prasidėjo tikrieji soliniai reikalai. Tai buvo lygiai prieš metus. Vasarą su parazitais pradėjau savo pirmuosius pamaigymus prie kompiuterio, įsirašiau pirmąsias dainas, o paskui pradėjau jas ir prodiusuoti, t.y. plėtoti dainų aranžuotes kitais instrumentais.
– Praėjusiais metais patekai į prestižinį Berklio muzikos koledžą. Tai pavyksta toli gražu ne vienam.
– Tai buvo mano sena svajonė, dar kai mokiausi dainuoti. Atrodė natūralu manyti, kad jeigu jau sieki dainavimo aukštumų, nebūtinai konkursine prasme, turbūt labiau dvasine ar akademine, tai ir turėtum stoti į Berklį. Praėjusį rudenį, kai beveik nieko neturėjau – mokslai buvo baigti, mūsų duetas su „Tillae“ irgi blėso, dirbant pavienius darbus Amerikoje man staiga iš pasąmonės išniro ši giliai paslėpta svajonė. Pasidarė gaila, kad neišdrįsau jos realizuoti, todėl grįžus į Lietuvą ėmiausi jos išpildymo.
Peržiūrėjau siūlomas specialybes ir pasitarus su kolegomis nusprendžiau, kad geriausiai man tiktų „Contemporary Writing and Production“. Nesirinkau dainavimo, nes norėjau pasilikt galimybę savo stiliui toliau pačiam natūraliai vystytis. Mane labiausiai domino kompozicija. Taigi, viską užpildžiau, išlaikiau anglų egzaminą ir sužinojau, kad esu kviečiama į atranką. Nuskridau į Londoną, kur studijoje vyko perklausa. Joje yra savo kūrinius įrašinėjo tokie atlikėjai kaip Nina Simone, Jamesas Blake’as, Lianne La Haves... Tą rytą nesijaučiau itin stipriai. Buvau ganėtinai baikšti. Beveik nieko neįsileidau į pasirengimo procesą – o gaila, nes būčiau galėjusi geriau pasiruošti. Padainavau, parodžiau muzikavimo gebėjimus. Po mėnesio sužinojau, kad įstojau.
Aišku, aš džiaugiausi, kad priėmė, bet nebuvo tokio iki galo click, kuris viską apspręstų. Laukiau kada sužinosiu, ar gavau stipendiją. Deja, jos nesuteikė.
– Kiek tau būtų tekę sumokėti, jei būtum išvykusi į Ameriką? Kaip bandei gauti finansavimą?
– Mokslai metai ten kainuoja apie 63 tūkst. dolerių, į kainą įeina ir apgyvendinimas. Mokytis būtų reikėję 3-4 metus. Bandžiau kreiptis į JAV ambasadą, jie ten turi „Fulbright“ fondą tokiems kaip aš.
Mokslai JAV per metus būtų kainavę 63 tūkst. dolerių. Kreipiausi į mūsų ambasadą, bet gavau komentarą: „Jūs manote esanti to verta? Juk daug kas įstoja, bet nedaug kas gauna stipendiją.“
Visgi iš jų gavau komentarą: „Jūs manote esanti to verta? Juk daug kas įstoja, bet nedaug kas gauna stipendiją.“ Vis vien užsipildžiau paraišką, bet mano aplikacija buvo atmesta. Man iki galo nėra aišku, kodėl mane atmetė. Buvo nurodytos tam tikros priežastys, bet pasikalbėjus su kitais ten aplikavusiais žmonėmis supratau, kad tam tikra taisyklė man buvo pritaikyta kitaip negu kitiems. Bandžiau ir kitus fondus, bet irgi nepasisekė.
– Kaip jauteisi?
– Nekaip. Kažkaip supratau, kad tai tikrai nėra visas mano gyvenimas. Iš tikrųjų nemanau, kad ir sukoncentravau visus savo pajėgumus, kad nustulbinčiau komisiją. Mano tuometinė emocinė būklė nebuvo tam puikiai sukalibruota. Galėjau kelti kokią kampaniją, kuri padėtų rinkti pinigus, bet galvojau, kad ir be Berklio rasiu, ką veikti. Berklį galiu pasidaryti ir čia, Lietuvoje. Gal tikrai yra žmonių, kuriems žūtbūt ten reikia mokytis, tegul jiems bus laisva vieta.
Berklį galiu pasidaryti ir čia, Lietuvoje
– „Nutariau Berklį pasidaryti čia“ – tavo pozityvumas kelia žavesį. Bet ar tikrai greitai sugebėjai save tuo įtikinti?
– Na, privalai kažko imtis, antraip taip visad ir sėdėsi savo liūdesyje. Tikrai buvo labai labai liūdna. Po to ir asmeniniam gyvenime buvau labai įskaudinta, bet aš negaliu nematyti šiose situacijose galimybių kitiems dalykams gimti.
Pastebėjau, kad esame linkę suprojektuoti didžiulį burbulą kažkur toli toli, kuriame paslėptumėme visų problemų sprendimus. Todėl dekonstravusi Berklio svajonę, supratau, kad man paprasčiausiai trūko mokslų arba naujos informacijos. Dėl to pradėjau lankyti fortepijono pamokas, kur mokaus ir muzikos teorijos.
Taip pat trūko bendruomenės, todėl stengiuosi megzti naujus ryšius su muzikantais, atviriau pažiūrėti į žmones aplink save. Man labai atsibodo bambekliškas tonas apie tai, kaip Lietuvoje nėra kažkokio mistinio lygio ar geros muzikos. Įsileidžiu kiekvieną ir stengiuos kiek įmanoma labiau visus pažinti, jų įsiklausyti.
Norėjau mokytis kompozicijos ir dirbti su muzikos programomis – taigi pasimokiau to iš kolegų ir toliau to mokausi pati. Kompozicija nuo mažens man buvo natūralus dalykas bet kokiame lauke.
Galiausiai, norėjosi būti arčiau anglakalbių, todėl paprasčiausiai analizuoju anglišką literatūrą, skatinu save mąstyti, rašyti šia kalba. Nesinaudoti titrais. Paprasta.
Suprantu, kad tai milžinišką įtaką daranti institucija ir mokytis ten būtų tikrai svari patirtis. Ten mokės mano mylima atlikėja St.Vincent. Po trečio kurso ji metė Berklį. Jos manymu, viską, ką išmokai, vis tiek reikės užmiršti, jei nori pradėti kažką nauja. Mano mokytojas, pianistas A.Mikalkėnas dar mokykloje man taip sakė. Neabejoju, kad per daug neprarasiu, jeigu sutiksiu. Būna, žmonės tiek mokosi, o kai reikia pradėti kažką kurti, ištinka paranoja pasirodyti diletantu. Turbūt geriausia, kai tie du dalykai eina koja kojon.
– Dirbai padavėja, taksiste, darželio ugdytoja – panašu, kad atidavei visą save, kad surinktum mokslams pinigus?
– Dar dirbau bare, bet neplanuoju grįžti. Kai rinkau Berklio stojimams pinigus, dar modeliavau. Turėjau dar šiek tiek iš Amerikos sukaupus. Tačiau šie darbai nebūtų man surinkę 60 tūkst. dolerių ir dar po tiek pat visiems ketveriems metams. Dabar tiesiog dirbu tam, kad galėčiau save išlaikyti, kol įsirašinėju albumą.
– Per metus pakeitei labai daug darbų. Kodėl?
– Ieškojau, kur galėčiau ramiai nusėsti. Dabar, manyčiau, radau variantą, kuris visai arti to – dirbu kavos restorane.
– Kaip tau patiko būti taksiste?
– Taksiste buvau neilgai, buvo įdomu pasižiūrėti, kas tai per dalykas. Dirbdama geriau pažinau miestą ir apylinkes, patikdavo visur nuklysti. Mano senelis juo dirbo, o jo tėtis vežimu vežiodavo žmones. Ir man labai patinka vairuoti, tai pagalvojau, kodėl gi ne?
Labiausiai patikdavo sustoti degalinėje ir išgerti kavos su pyragėliu. Toks labai taksistiškas dalykas
Ypač įdomu važinėti naktį, kai žmonės atsiskleidžia. Rodos, ištirpsta visos ribos ir jie pamiršta, kad yra svetimame automobilyje, prisiklausai visokių paslapčių, istorijų. Nebūtinai man pasakojamų, bet tiesiog neįmanoma jų neišgirsti. Tada grįždavau namo su šizofreniška galva, kur ūžia milijonas balsų vienu metu.
Dabar kai išsikviečiu taksi, su „kolegomis“ pasijuokiam, kokia komiška šita profesija gali būti. Labiausiai patikdavo sustoti degalinėje ir išgerti kavos su pyragėliu. Toks labai taksistiškas dalykas.
Visgi per tą laiką man teko vežti savo automobilį dukart remontuoti, tai patyriau kelių šimtų eurų minusą. Geriausia dirbanti taksistu vairuoti hibridą. Aš jo neturiu, o ir šiaip nesu pasiruošus investuoti į sėdmenų atstatymą – labai jau nusėdėjau vairuodama. Mieliau dainuosiu ir kursiu muziką.
– Daugeliui muzikantų būtų net gėda prisipažinti, kad štai iš muzikos nepavyksta pragyventi, kad tenka dirbti „paprastus“ darbus. Bet tu, kaip matau, dėl to nesuki galvos?
– Ne, man labai patinka, kad galiu persiorientuoti savo darbe. Anksčiau dirbau darželyje, kas buvo išvis dangiška patirtis. Dar niekad nejaučiau tokios pilnatvės darbe, kuris nebūtų susijęs su muzika.
Iš darželio irgi teko išeiti dėl finansinių priežasčių. Tam, kad išsilaikyčiau, reiktų pilno etato, o kadangi ten dirba daug darbuotojų, tektų kažkurio atsisakyti. Bet kuriuo atveju, tai labai sunkus darbas, nėra taip paprasta būti su vaikais ketvirtą dieną iš eilės. Išsekęs nebesugebi perduoti visų žinių, kurių darželis siekia.
Dabartinis darbas reikalauja susikaupimo ir tikslumo. Tą irgi norisi kultivuoti. Jeigu visad būčiau tik viename smegenų pusrutulyje, praleisčiau galimybes, kurios glūdi tiksliajame. Dirbdama ir muzikuodama, mokausi laviruoti tarp to ir to bei viską apjungti. Patyrus tiek įtampos darbe, grįžus namo ir prisėdus prie kūrybos norisi dar labiau sprogti, plėstis savo muzikoje.
Man patinka būti šalia žmonių, visgi jiems kuriu. Juos bandyti perprasti, pažinti, pakelti nuotaiką. Matuotis, ką reiškia atlikti daugybę mechaniškų veiksmų ir dar suspėti būti žmogišku.
Aišku, kartais būna sunku, ne visada esi pasiruošęs persiprogramuoti. Skaudu, kai trūksta empatijos iš klientų pusės, bet džiaugiuos, kad dabar turiu darbą. Dar visai neseniai labai daug laiko praleisdavau viena. Daug visko apmąsčiau, bet atsibodo.
– Papasakok, kaip dabar atrodo tavo gyvenimas?
– Dirbu, mokausi groti fortepijono kūrinius, darau klausos ir improvizacijos gerinimo pratimus. Analizuoju Sylvios Plath poeziją, kolekcionuoju man negirdėtus bei įdomius žodžius, bandau suvokti jos eilėraščius. Neseniai išėjus Kęstučiui Navakui, į lietuvių poetų tekstus irgi užmetu akį. Kai tik galėsiu, imsiuos rašyti daugiau lietuviškų tekstų, kuriems, manau, skirsiu išskirtinai daug dėmesio.
Stengiuos save šviesti visomis temomis. Seniau daugiau skaičiau apie psichologiją, dabar užsikabinau už dokumentikų apie fiziką. Norėčiau kai kada daugiau panagrinėti šią sritį, nes jaučiu, kad turiu jai polinkį.
Neseniai išleidau kūrinį su „Despotin’ Fam“ nariu Vitalijumi Puzyriovu-Vaiperiu. Ją rašyti pradėjau prieš dvejus metus, tačiau prisilietus Vaiperiui, pagaliau pavyko užbaigti. Daina apie nelaimingą meilę, bet gavosi labai šviesi.
– Mokytis prodiusuoti muzikos ėmeisi pati. Kodėl? Trūksta gerų kūrėjų?
– Niekas nesukurs taip, kaip aš įsivaizduoju, todėl man reikia to mokytis. Padedama kitų, labiau pragudusių prodiuserių, galiu ištransliuoti tai, ką sugalvoju, jie man padeda viską sulipdyti į galutinę, išbaigtinę formą.
– Berklio stipendijos negavai, bet gavai albumui!
– Aplikavau į LATGA fondą ir su pačio Teisučio Makačino palaiminimu gavau stipendiją albumui. Du kartus to padaryti nepavyko, todėl šįkart labai džiaugiausi, nors suma ir nėra didelė. Kai turiu aiškų terminą, iki kurio turiu parašyti albumą, man daug paprasčiau dirbti.
Pradėjus koncertuoti vienai, viskas, ką įsivaizdavau, sudužo į šipulius
Pradėjus koncertuoti vienai, viskas, ką įsivaizdavau, sudužo į šipulius. Supratau, kad niekaip negaliu sukontroliuoti, kaip klausytojas jausis, kai grosiu savo dainas. Būdavo, sugalvodavau, kaip pateiksiu visą muziką ir koks turėtų būti „vaibas“, bet koncerto akimirką paaiškėdavo, kad visgi norimas rezultatas priklauso ne nuo manęs.
Kai rašiau savo dainas, būdavau giliai panirusi į vienokią savo būseną ir jaučiausi gerai. Tačiau sulaukiau komentarų, kad koncertai atrodo pernelyg liūdni, tai paveikdavo visą atmosferą. Bet galbūt taip buvo tik todėl, nes ant scenos stovėdavau viena, neturėdavau su kuo dalintis.
Todėl kai pradėjau prodiusuoti savo muziką, ieškojau tokių ritmų ir melodijų, kurios ne tiek gramzdintų mane į, sakykim, liūdesį, kiek mane ir publiką išjudintų. Padėtų žmonėms įeiti į tam tikrą groove’ą.
Labai jau atsibodo vien jautrumu gyventi, man primesta melancholikės etiketė
Prisėdus kurti, galvojau, kad tai bus ganėtinai švelnus, jausmingas albumas, bet nieko panašaus. Žinoma, iš vienos pusės supratau, kad labai noriu ir šviesių tonų. Ėmėsi rastis dainų, kurios pakelia, suteikia vilties. Tačiau yra ir tokių, kurios visiškos „nobrainer“, pagal kurias norisi šėlti ar svaigti apie meilės objektą. Noriu, kad mano muzika būtų jaudinanti. Labai jau atsibodo vien jautrumu gyventi, man primesta melancholikės etiketė.
Manau, kad tai bus albumas, kuriame aš nesibaiminu nueiti nuo savo vidaus požemių iki pat debesų. Taip ir vadinasi – „In Silence, In Sirens“.
TAIP PAT SKAITYKITE: Atlikėja Godo įsiamžino fotosesijoje be drabužių: anksčiau ši veikla buvo ir pragyvenimo šaltinis
