2016 08 04

Girmantė Vaitkutė: „Aš noriu dainuoti, būti matoma, bet nenoriu būti žvaigžde“

Girmantė Vaitkutė – nors jauna, tačiau puikiai žinoma atlikėja, spėjusi užkariauti daugybės Lietuvos bei svečių šalių muzikos mylėtojų širdis.
Girmantė Vaitkutė
Girmantė Vaitkutė / Dainiaus Čėplos nuotr.

Ji spinduliuoja šiluma, charizma, talentu, turi savitą kūrybos bei atlikimo braižą, kurį atskleidė 2014 m. pasirodžiusiame soliniame albume „Mood“. Lyg to būtų maža, jau šiais metais dainininkė įgyvendins seną svajonę ir savo jėgas išbandys miuziklo žanre, pasirodydama jau rugsėjį debiutuosiančiame miuzikle „Rent“.

Regis, sunku patikėti, jog įvairiuose projektuose sėkmingai dalyvaujanti, nuolat koncertuojanti atlikėja, augusi muzikalioje šeimoje, iki pat 18-os rimtai nesimokė dainuoti ir net nenorėjo būti muzikante. Apie įvykius, pakeitusius gyvenimo planus ir atvedusius į dainavimą, artėjančio miuziklo metamus iššūkius, savanorišką karinę tarnybą ir žinomo žmogaus kasdienybę mintimis dalijasi Girmantė.

– Girmante, nesupyk, bet pradėkime nuo pradžių pradžios... Kaip prasidėjo tavo muzikinis kelias? Teko girdėti, jog kadaise sakei, kad niekada nebūsi muzikantė...

– Mane muzika lydėjo jau tada, kai dar nebuvau gimusi. Mano abu tėvai yra muzikantai, mano giminaičiai turi geras klausas ir balsus. Mano namuose buvo nuolat grojama, dainuojama ir man tai atrodė labai natūralu. Dar nevaikščiojau, o liaudies dainas su mama ar močiute niūniuodavau drauge ir man tai nebuvo kažkas išskirtinio, tai buvo mano kasdienybė. Aš ilgą laiką mokiausi ne dainuoti, o groti. Mano muzikinis kelias prasidėjo nuo smuiko, fleitos ir klasikinės muzikos.

Dainuoti pradėjau tik būdama 12-oje klasėje, atėjusi į gospel chorą „Sounds in G”. Iki tada aš sakiau, jog nebūsiu muzikantė, nors grojau gana gerai. Galbūt tuo metu norėjau maištauti, parodyti, kad būsiu kitokia nei tėvai. Tačiau gospel‘as apvertė mano pasaulį ir supratau, kad dainavimas – tas muzikavimo būdas, kuris man beprotiškai artimas. Taigi, taip ir prasidėjo mano dainavimo kelias.

– Dainuodama chore, vos aštuoniolikos, pradėjai pritarti garsiausiems Lietuvos dainininkams, dalyvavai įrašant jų albumus. Sakyk, kodėl kai kurie pritariantieji vokalistai visą gyvenimą ir lieka pritariančiaisiais, o kai kurie, kaip tu, patys išeina į pirmąjį scenos planą?

– Tegul tie, kas skaitys šį interviu, nesuabejoja, kad būti pritariančiu vokalu yra puiki specialybė. Jeigu gerai atlieki pritariančiojo vokalo darbą, kartais gali išgelbėti koncertą. Šie žmonės turi būti labai jautrūs solistui, grupei, vieni kitiems, muzikos stiliams, turėti gerą klausą, plataus diapazono balsą, gebėti parodyti geriausias savybes žmogaus, kuris stovi priekyje, užpildyti netyčia atsiradusią tuštumą, jei, pavyzdžiui, vokalistas užmiršo žodžius. Tas darbas mane džiugino, nes tai neįkainojama patirtis. Anuomet dirbau su žmonėmis, kurie dabar yra labai žymūs, o tada buvo jų muzikinio kelio pradžia.

Dainiaus Čėplos nuotr.Dainiaus Čėplos nuotr./Girmantė Vaitkutė
Dainiaus Čėplos nuotr.Dainiaus Čėplos nuotr./Girmantė Vaitkutė

Nemanau, kad mano karjeroje viskas įvyko per greitai. Per greitai būna tada, kai per naktį tampi žvaigžde, pusę metų esi populiarus, o tada smingi žemyn, nes nebeturi ką pasakyti. O jei viską darai laipsniškai, viskas yra normalu. Gerai nepamenu, tačiau kažkas, regis, mane paragino sakydamas: „Gal tu nebebūk „back vocal‘u“...“. Taigi, ilgainiui pradėjau savo solinę karjerą.

– Esi profesionali dainininkė. Kas lėmė, jog nutarei savo jėgas išbandyti miuzikle? Ar negąsdina šokis ir vaidyba, o galbūt su šiais menais kažkada teko susipažinti?

– Tai sena svajonė. Manęs negąsdina nei dainavimas, nei šokis, nes gyvenime esu šokusi įvairių žanrų šokius: nuo šiuolaikinio modernaus iki lindyhopo. Aš iki šiol tai darau, žinau, kuri koja kairė, kuri dešinė. O dėl vaidybos... Aišku, kad baisu, žiauriai baisu (juokiasi).

Kyla klausimas, kodėl aš iki šiol neišbandžiau miuziklo? Galima kaltinti daug ką ir sakyti, kad buvo blogas laikas ar mėnulis, bet jei ir galiu ką nors kaltinti, tai nebent save. Anksčiau širdį užimdavo baimė galvojant apie tai, kas bus, jei man nepavyks. Apimdavo nepasitikėjimas, nenoras būti atstumtai, išgirsti „ne“, nes visada bus gražesnių, talentingesnių. Įsijungia savisauga ir neini į atranką, o šį kartą, matyt, tiesiog buvo lemta. Į pirmą atranką neatėjau, nes tądien, gruodžio 4-ąją, turėjau temperatūros, taip pat privalėjau padaryti keletą įrašų ir supratau, jog mano sveikata ir kūnas sako, kad man nelemta dalyvauti atrankoje. Aš save nuraminau ir pasakiau, kad, vadinasi, taip turi būti.

Martynos Jovaišaitės nuotr./Girmantė Vaitkutė
Martynos Jovaišaitės nuotr./Girmantė Vaitkutė

Tada atėjo vasaris. Kolega Tomas Žaibus man parašė su prašymu paklausyti, kaip jis dainuoja keletą kūrinių. Paklausiau, kam ruošiasi, o jis atsakė, kad „Rent“ atrankai. Nustebau, juk jau prieš 2 mėnesius viskas turėjo pasibaigti! Pasirodo, tuomet vyko antras turas. Tomas sako: „Paklausk, gal ir tu gali dalyvauti“. Pagalvojau, kad tai tikrai yra ženklas. Parašiau, atėjau, pabandžiau ir jau tą patį vakarą gavau atsakymą, kad manęs reikia. Tai įrodymas, kad reikia eiti ten, kur esi vedamas.

– Kai tave matome scenoje, pasižymi vidine ramybe, santūrumu, užtikrintumu, šiluma. Kodėl miuzikle „Rent“ nutarei atlikti valiūkiškos, nuolat flirtuojančios Maureen vaidmenį?

– Šio vaidmens galbūt norėjau todėl, jog giliai širdyje turiu pusę, kurią atspindi Maureen ir man būtų įdomu ją ištraukti, kadangi tai būtų nemažas žingsnis per save. Būti iššaukiančiai ir labai didžiuotis savo kūnu, jį nuolat demonstruoti man nėra kasdieninė duona.

Aš visuomet esu linkusi pagalvoti, kaip aš atrodau, kodėl aš taip atrodau, ar aš noriu šokiruoti. Kasdieniniame gyvenime dažniausiai to visiškai nenoriu. Ir karjeros laiptais nesu linkusi lipti skandalų pagalba – noriu viską pasiekti savo darbu. O kada, jei ne dabar, sau išsikelti įdomius iššūkius? Teks būti drąsesnei nei visada. Tikiuosi, kad nustebinsiu save, žmones, kurie ateis į miuziklą, atrasiu savyje daugiau spalvų. Manau, kad tai bus puiki patirtis, o galbūt net savęs išlaisvinimas, dar vienas žingsnis, kurio man trūksta tartum dėlionės gabalėlio.

Dainiaus Čėplos nuotr./Girmantė Vaitkutė
Dainiaus Čėplos nuotr./Girmantė Vaitkutė

– Miuziklas „Rent“ paliečia daug jautrių temų, socialinės problematikos klausimų. Kaip manai, ar Lietuva pasiruošusi tokio pobūdžio miuziklui, o gal tai visiškai įprastas reginys iš kurio tiesiog bandoma išpūsti burbulą?

– Ši tema niekada neturi vieningo atsakymo. Turiu nemažai draugų, esančių LGBT bendruomenėje, aš juos be galo gerbiu. Man nepatinka ir aš nemėgstu tos šou verslo pusės, kai žmonės yra teisiami už tai, ką ir su kuo jie veikia savo asmeniniame gyvenime. Tegul kiekvienas žmogus visų pirma sau atsako, kas jis toks yra, ko jam reikia.

Aš kasdien savęs klausiu: „Kas aš esu ir kodėl yra būtent taip?“. Jei kokiai nors merginai atrodo, kad ji myli moteris, kas gali įsakyti, kad taip negalima? Lietuvoje jau yra po sovietinio pasaulio pilnai užaugusi bei subrendusi viena karta ir manau, kad tai keičia situaciją. Nežinau, ar ši tema kada nors nustos būti jautri.

Kita vertus, o kokia tema nėra jautri? Kas nors ką nors padaro ir kyla kalbų lavina, kaip, pavyzdžiui, neseniai nutikęs sumišimas po Erikos ir Jurgio sudainuoto himno. Pasakysiu negražiai, bet žmonės mėgsta loti, atsiprašau už šį žodį. Jie mėgaujasi tuo, kartais jiems tereikia duonos ir žaidimų. Žmonės pasirenka, ką nori padraskyti, aišku, padraskys ir „Rent“. Bet šis miuziklas nėra apie gėjus ir lesbietes, jis kalba apie gyvenimą. Jis yra apie tam tikrus žmonių sunkumus, vidinius išgyvenimus ir apskritai apie visus įmanomus būdus išgyventi, apie nepriteklių, menininkų nepripažinimą.

„Rent“ yra apie gyvenimą, kurį turi gerti, pajausti, kuriame turi būti savimi kiekvieną dieną, nebijoti savęs klausti, kur aš esu, kas aš esu, nes vieną dieną gali atrodyti, kad esi toks, o rytoj gali suprasti, kad viskas yra kitaip.

Pasakysiu negražiai, bet žmonės mėgsta loti, atsiprašau už šį žodį. Jie mėgaujasi tuo, kartais jiems tereikia duonos ir žaidimų.

– Ar nebijai kalbų, galinčių atsirasti atlikus neheteroseksualios moters vaidmenį?

– O galvojate, man rūpi? Aš visiems labai labai linkiu visų pirma atsigręžti į save. Mano gera draugė kadaise, kai stovėjau ant vienų skyrybų slenksčio ir panikavau, pasakė: „Pirmiausia žiūrėk savęs“. Šį dalyką prisiminsiu iki gyvenimo galo. Visiems linkiu pirmiausia žiūrėti į save. Manau, kad visuomenė gerėja ir ne visi tapatins atlikėją su personažu. Kurie tapatins, tegul tapatina, ar aš galiu pakeisti jų nuomonę? Ar reikia veltis į kažkokias apkalbas? Nemanau. Tiesiog reikia tikslingai dirbti savo darbą ir nekreipti dėmesio.

Žinoma, kartais nėra lengva. Štai, turėjau fotosesiją, kurioje su kolege Oneida įkūnijome homoseksualias moteris. Atrodo, pažįsti žmogų, o kažkoks nejaukumas yra, tačiau susikaupi ir atlieki savo vaidmenį. Tikiuosi, jog tas nepatogumas lengvės, nes tai yra personažas. Tai bus iššūkis, bet aš jo ne tik nebijau, bet ir noriu, o kas ką nori, tegul kalba.

– Kokie iššūkiai pasitinka artėjant „Rent“ premjerai? Ar specialiai ruošiesi vokalinėms, režisūrinėms repeticijoms?

– Stengiuosi gerai valgyti ir miegoti, nueiti į sporto salę, skirti laiko sau bei susidėlioti darbus. Jei žinosi, ką ir kuriuo dienos metu veiki, neišprotėsi. Stengiuosi atsilaisvinti nuo papildomų darbų, kad galėčiau kuo daugiau dėmesio skirti repeticijoms. Žinoma, taip pat gilinuosi į miuziklo medžiagą: kaip suprantu, ką matau, ką turėsiu dainuoti, ką turėsiu sakyti ir kodėl. Anglų kalba manęs nebaugina, aš mėgstu ja reikšti savo mintis, bendrauti ir net smagu, jog turėsiu progą ją patobulinti. Galbūt aš dar tinkamai nesuvokiu šio reikalo didumo, bet tikiuosi, kad ir neateis kažkoks išgąstis, nerimas, o viskas iki pat premjeros eis tvarkinga linkme. Viliuosi, kad tai bus labai kultūringas darbas, pažymėtas kokybės ženklu.

– Sugrįžkime prie tavo muzikinės veiklos. Dažnam esi pažįstama ne tik kaip unikali dainininkė, bet kaip ir projektų „Beyonce unplugged“, „Meeting Adele“ atlikėja. Kokie šių projektų pliusai ir minusai?

– Šie projektai labiau atspindi mano praeitį ir dabar jų viešai beveik neatlieku, nebent vieną kitą dainą privačiuose renginiuose. Tai buvo labai gera mokykla, nes nei viena iš tų programų nebuvo lengva. Nežinau, ar kam nors galėjo pasirodyti, kad dainuoti Beyonce dainas yra lengva. Adele, Whitney Houston, Beyonce buvo netiesioginės mano mokytojos. Aš daug jų klausiausi, gilinausi į muziką, turėjau atrasti savo spalvas ir tai buvo puikus būdas tobulėti. Jos visos skirtingos ir norint save pateikti skirtingai teko paplušėti.

– Kiekvienas atlikėjas turi savo nusistatymus, principus, nuomonę tam tikrai pasirodymo klausimais. Ko niekada nesutiktum daryti ant scenos savo koncerto metu?

– Iš karto pagalvoju apie įvairius nusirenginėjimus ir panašius dalykus, bet mano pasirodymai to ir nereikalauja. Pasikartosiu, aš ne ta, kuri savo koncertuose šokiruoja. Aš scenoje kalbu per muziką, o ne nuogu kūnu. Man svarbiau paprastas nuoširdumas, o ne mintis, kad bus susprogdinta seksualumo bomba. Nepadaryčiau ko nors, kas nusižengia mano pasaulėžiūrai ir kas mane verčia jaustis nepatogiai. Aš nenorėčiau daryti to, kas mane verstų jausti gėdą, o kas mane verstų jausti gėdą, palikime paslaptyje (juokiasi). Nes šią akimirką pati nežinau, kas tai galėtų būti, tiesiog žinau, jog tokiu atveju kiekvieną akimirką galvočiau, ar aš sau galiu tai leisti, ar nelabai.

Laimono Ciūnio nuotr./Girmantė Vaitkutė
Laimono Ciūnio nuotr./Girmantė Vaitkutė

Man iki šiol yra dilema, kiek atvirus tekstus aš galiu rašyti. Kas bus, jei mano mama klausys ir jai bus nepatogu? Kyla klausimas, kaip nešokiruoti artimiausių žmonių atvirumu. Nors dabar gimsta naujas albumas ir pradedu būti atvira, nusispjaunu į savęs varžymą, mano teisė kurti (juokiasi). Tikriausiai tai reiškia, kad aš suaugau, nes suprantu, kad neturiu nieko slėpti.

– Pastaruoju metu daug rašyta apie tavo dalyvavimą projekte „Tikri vyrai“. Koks gyvenimas kariuomenėje iš arti? Ar ryžtumeisi eiti į 9 mėnesių tarnybą? Kodėl apskritai ėjai į šį projektą?

– Vieša paslaptis, kad nuo 14-os esu savo gyvenimą susiejusi su skautais. Namie turiu porą kerzų ir panašių stovyklavimui reikalingų dalykų. Man tai yra sava, todėl labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę sudalyvauti šiame projekte. Aš eičiau kad ir dar kartą, o kartais pagalvoju, kad eičiau ir į savanorių gretas. Man tinka gyvenimo principai, paremti disciplina, gražia pareiga. Jaučiasi, kad šie žmonės yra už Lietuvą, o man Lietuva yra svarbu. Visada sveikinu ir savanorius, ir šauktinius, kurie eina į tarnybą. Bravo. Mano nuomone to reikia ir tai žmogų tik augina, o ne sugadina.

Dainiaus Čėplos nuotr./Girmantė Vaitkutė
Dainiaus Čėplos nuotr./Girmantė Vaitkutė

– Šiuo metu socialinis tinklas „Facebook“ vis dažniau mirga nuo tavo nuotraukų sporto salėje. Tai gyvenimo būdas keitimas ar noras pasiekti tam tikrą rezultatą? Kas tave užkrėtė šia sporto manija?

– Aš niekada nebuvau visiškai susipykusi su sportu, tačiau niekada nebuvau ir pati sportiškiausia pasaulyje. Pamenu, kad tai buvo pavasaris ir aš pradėjau jausti gero fizinio krūvio poreikį. Kolegai Tomui Žaibui grįžus iš Kinijos paklausiau, kur jis sportuoja. Prasitariau, kad aš galbūt taip pat norėčiau. Tomas sureagavo greitai, sako: „Juk čia Brasa Crossfit. Užsiregistruok dabar, prie mano akių“. Užsiregistravau prie jo akių testinei treniruotei ir likau. Labai patiko treniruočių įvairovė, tempas, kad nėra laiko snaudimui ir turi dirbti, dirbti ir dirbti. Patinka ir rezultatai, jaučiu, kad atsiranda stiprumo, bet visa tai daugiausia dariau dėl savęs, nes šioje srityje noriu patobulėti ir tiek.

– Kartais atrodo, jog įprasta manyti, kad žinomas žmogus yra turtingas, laimingas... O kokie gyvenimo įvykiai užgrūdino? Kokios nesėkmės įsirėžę atmintyje?

– Aš kartais noriu manyti, kad nesu žinomas žmogus. Aš jaučiuosi esanti tokia pati kaip ir visi. Tai, kad mano profesija yra matoma labiau nei kitų, staiga manęs nepadaro išskirtine. Visi žmonės yra žmonės. Aš keliuosi, darausi pusryčius, pavalgau, valausi dantis, skalbiu rūbus, tvarkau kambarius, gaminu valgyti, vairuoju, pykstu ant kamščių – kaip ir visi. Aš noriu dainuoti, būti matoma, bet nenoriu būti žvaigžde, taip galima? (juokiasi). Suprantu, kad vieni mane žino, kiti ne, tikrai nesusireikšminu.

Kaip ir visi, esu išgyvenusi sunkių gyvenimo akimirkų. Kiekviena pastaba, nesėkmė, kai ką nors pamiršti, ne taip sudainuoji, juk nesi robotas, verčia augti. Lipi į sceną, užkliūni ir krenti ant kelių. Žmogiška, taip būna ir iš to mokausi.

– Autoritetu tampa žmonės, kurie įkvepia savo darbais, atsidavimu, pasiekimais, pasaulėžiūra. Tu savo darbą atlieki nepriekaištingai, manau, tam pritartų daugelis, o ar pati turi autoritetą, žmogų, kuris tave žavi, įkvepia?

– Mane įkvepia mano mama, aš noriu kada nors būti bent pusė tokios mamos, kokia yra ji. Mane įkvepia tėtis, nes jis yra puikus muzikantas. Įkvepia jauni kuriantys žmonės, nes gėriuosi jų darbais. Mane žavi žmonės, kurie ką nors daro, nuolat stengiasi, nes aš pati noriu būti tokia. Noriu stengtis, įkvėpti savo darbais, muzika, dainavimu. O jei kas nors pasako, kad taip ir yra, tuomet aš esu labai laiminga.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis