„Kai rašiau dainos „Kasdien į Karą“ tekstą, nemaniau, kad tai kada nors taps tokia artima tikrove, – taip apie vieną žymiausių savo kūrinių kalba grupės „Airija“ vokalistas ir gitaristas Darius Mileris – Nojus. – Tai jauno žmogaus savęs ieškojimo motyvais parašyta daina. Tada, prieš 29–erius metus ji skambėjo vienaip, kaip metafora, o dabar, kai Europoje vyksta sunkiai suvokiamas, beprasmiškai pradėtas karas, įgauna visiškai naują, realią reikšmę.“
Mintis naujai įrašyti ir kartu su ukrainiete dainininke Aliona Enko – Olena atlikti „Kasdien į Karą“ kilo atlikėjui Giedriui Leškevičiui ir Olenos vadybininkui bei muzikantui Donatui Gelažauskui.
„Su šita daina ir su visa „Airijos“ muzika augau, ji mane brandino kaip atlikėją ir kaip žmogų. Natūralu, kad pastarąjį pusmetį dažnai paniūniuodavau, mes kasdien išeinam į karą... – prisipažįsta G.Leškevičius. – Kai kartą besikalbant su Donatu, jis paminėjo šitos dainos pavadinimą, abejonių neliko: reikia, kad ji suskambėtų naujai. Iš karto parašiau Nojui, ir jam šita mintis pasirodė priimtina.“
Taip pat ir visi grupės „Airija“ nariai – būgnininkė Asta, boso gitara grojantis Kostas ir smuikininkas Eimantas, kaip priduria D.Mileris – Nojus, iš karto mielai sutiko su pasiūlymu tokiu būdu prisidėti prie paramos Ukrainai. Naujos dainos versija buvo įrašyta nuotoliniu būdu, penkiose įrašų studijose Airijoje ir Lietuvoje, tačiau bendrumo ir gyvo muzikavimo jausmas juntamas net įraše.
Rugsėjo 16-oji, dainai atgimti pasirinkta neatsitiktinai. Būtent šią dieną prieš 30 metų į pirmąją repeticiją Alytuje susirinko folkroko grupė „Airija“, vėliau laimėjusi „Pačių blogiausių grupių festivalį“, tapusi pirmųjų „Bravo“ apdovanojimų laureate, išleidusi dainas „Vėjas Lange“, „Laivai“ ir, žinoma, „Kasdien į Karą“.
Šiandien išleidžiama „Kasdien į Karą“ ypatinga dar ir tuo, kad joje skamba ukrainietiškas tekstas, kurį parašė ir sudainavo jau minėta Olena. Dainininkė, pusę metų gyvenanti Lietuvoje, neslepia jautrumo ir nostalgijos:
„Žinau, kad šita daina pirmiausiai apie mūsų norus ir viltis, o ne karo baisybes... Ir vis dėlto, negaliu nė dienos užmiršti savo namų, savo miesto Charkivo, kurį dabar matau tik sprogimų nuotraukose ir per žinias. Mano didžiausias noras – grįžti namo, bet kol kas bijau. Užtat nebijau dainuoti lietuviškai ir be galo džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad Nojus ir Giedrius sutiko dainuoti ukrainietiškai.“
