– Pirmi muzikiniai įrašai, kuriuos prisimenate?
Kornelijus: Kapitono Flinto ir grupės „Žas“.
Matas: Pirmas, kurį prisimenu nusipirkęs turguje Kaune – tai grupės „Kastaneda“ albumas. Vėliau – ilgai išsvajotas Eminemo albumas.
Dominykas: Jimio Hendrixo ir grupės „The Doors“ kasetės tėvo mašinoje.
– Atrodo, kad bėgate nuo tradicinio džiazo ir laviruojate tarp skirtingų žanrų ribų. Koks šiandien yra jūsų santykis su džiazu?
Matas: Man atrodo, mes vis dar bėgame nuo džiazo. Bent aš, šiuo klausimu, esu radikalas ir net nedrįstu šiuolaikinį džiazą vadinti džiazu. Man atrodo, pats džiazas dabar bėga nuo savęs – skirtingos kartos jį suvokia vis kitaip.
– Kas jums yra džiazas?
Dominykas: Muziejaus eksponatas.
Matas: Džiazas, kokį jį studijavau bakalaure.
Kornelijus: Man asmeniškai džiazo muzika pasibaigė 90-aisiais.
– Tai kaipgi šiandien save prisistatote?
Matas: Punk-electro-impro. Nors ir dalyvavome Vilniaus džiazo festivalyje, bet nesinori naudoti žodžio „džiazas“.
– Dalinotės viena scena su kanadiečių grupe „BadBadNotGood“. Kokia tai buvo patirtis?
Matas: Daug emocijų tada buvo. Tai buvo paskutinis mūsų koncertas prieš Kornelijui išvykstant į Ukrainą. Po to grupėje turėjome metų pertrauką.
Dominykas: Tikriausiai tada grojome didžiausiai auditorijai. Smagu apšildyti, nors ir keista suvokti, kad visi atėjo ne dėl mūsų. Po koncerto pabendravome su grupe „BadBadNotGood“ ir atrodo, kad visai jiems patikome.
– Koks etapas asmeniškai buvo kiekvienam iš jūsų, kai grupėje darėte pertrauką?
Matas: Visi pasinėrėme į savo darbus ir pareigas. Aš pradėjau dėstyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Dominykas: Mokiau vaikus groti, pradėjau studijuoti doktorantūrą.
Kornelijus: Ukrainoje planavau likti ilgiau – viskas man tiko, išmokau daug naujų dalykų, sutikau įdomių žmonių, bet grįžau dėl kelių svarbių priežasčių. Pirmiausia, paprastai šnekant, pamilau merginą Lietuvoje. Antra, ne visada sutikau su brigados, kurioje buvau, pažiūromis. Trečia, praėjęs pratybas Ukrainoje, kelis mėnesius laukiau siuntimo į misiją. Galiausiai, taip ir nesulaukęs, nusprendžiau grįžti į Lietuvą. Ukrainoje užmezgiau daug stiprių draugysčių, tačiau iš jų dabar gyvi yra tik keli.
Matas: Vos tik išleidome Kornelijų, sakėme, kad kai grįš, iš karto vėl grosime. Taip ir buvo.
– Kornelijau, kokią muziką klausydavai, kai buvai Ukrainoje?
Kornelijus: Vieni su kitais keisdavomės muzikos rekomendacijomis. Aš dalinausi pokario partizanų dainomis, pavyzdžiui „Bolševikai tegul žino“. Iš jų daug girdėjau apie ukrainiečių atlikėją Kozak Siromaha.
– Jeigu nuspręstumėte daryti muzikinę kolaboracija, ką kviestumėte?
Kornelijus: „IYE“. Stilistiškai turėtų gerai skambėti.
Matas: Dar būtų įdomu sukurti ką nors kartu su japonų kompozitoriumi Ōtomo Yoshihide. Bet grupėje niekada nesame apie tai kalbėję. Keista mes grupė: viskas eigoje, savaime, nieko griežtai neapsibrežiame, o svarbiausia – kad visi gerai jaustųsi tame, ką daro.
– Kieno koncertą iš lietuvių kolegų rekomenduotumėte aplankyti?
Dominykas: „Studio Maruko“, „Keista Bjauri Žuvis“, „Sraigės Efektas“, „Chalat Jazz“, „Plié“.
– Koks yra mažas dalykas koncerte, kuris suteikia didelį efektą?
Matas: Klaidos. Žinoma, jeigu kažkas stringa, tai bjaurus reikalas. Tačiau kartais, kai ritmiškai kas nors apsiverčia, pagalvoji, kad gal taip reikėtų groti visada.
Dominykas: Visi netikėtumai savaip įdomūs.
– Yra kas nors netikėto ant scenos jums patiems nutikę?
Matas: Atliekant kūrinį „Gal“, Kornelijus greitai kartoja žodį „gal“, kol garsas ima skambėti kaip gargaliavimas. Galiausiai jis pradeda gargaliuoti vandenį. Koncerte Rygoj ant scenos buvo tik degtinės butelis, tai Kornelijus jį ir užsivertė. Gargaliavimas greitai baigėsi.
– O kokių patirčių iš muzikinio gyvenimo nenorėtumėte patirti antrą kartą ir niekam nelinkėtumėte?
Matas: Kai nepavyksta susikalbėti su garsistais, bet su tuo kartas nuo karto susiduria visi muzikantai.
Dominykas: Norėtųsi atgirdėti, ką yra pasakę mokytojai, dėstytojai ar kiti muzikantai, nes bent pradžioje tai tikrai daro didelę įtaką.
– Kas muzikos industrijoje dabar jus priverčia nustebti?
Matas: Dirbtinis intelektas. Daug įdomių dalykų vystosi ir ne tik garse. Net ir su pačiais papraščiausiais dirbtinio intelekto įrankiais galima nuveikti tikrai daug. Yra daug naujų garso išgavimo būdų, kurių neatkuria jokie instrumentai. Kol kas, kaip ir su vizualais, jaučiasi, kad rezultatai yra iš kito pasaulio. Daug kas tam priešinasi, sako, kad dirbtinis intelektas atims kūrėjų darbus, bet man norisi kalbėti apie tai pozityviai. Žinoma, jeigu ką nors štampuoji, darbą tikriausiai atims. Tačiau jei darai tikrai kažką kūrybiško, dirbtinis intelektas yra tiesiog dar vienas įrankis kurti.
Dominykas: Rimčiausias stebintojas pastaruoju metu man yra kompozitorius Lukas Butkus. Rekomenduoju išgirsti jo kūrinį „Enshittification“, kuriame jungiasi ansamblis „Ensemble Synaesthesis“ ir ištraukos iš „TikTok’o“ ir „Instagram“ reels.
Kornelijus: Nuoširdumas. Mes visi jį matome ir girdime.
– Pratęsiame pokalbį po jūsų koncerto „Estrãdoje“. Kornelijau, vidury pasirodymo išbėgai į Vilniaus gatvę atlikti vieną dainą. Planavai ar spontaniškai nusprendei?
Kornelijus: Neplanavau. Norėjau per vieną dainą išsilaisvinti iš laidų, tai nusprendžiau nulipti nuo scenos ir išbėgti.
– Kokios nuotaikos ir įspūdžiai po koncerto?
Kornelijus: Pradžioje neturėjau didelio noro šiandien groti, bet galiausiai gavos vienas geresnių koncertų. Viskas čia arti, pasibučiavau net su vienu klausytoju pirmoje eilėje.
Matas: Sušilau ir slidinėjo pirštai ant klaviatūros, o čia gero koncerto ženklas.
