„Visada buvau ta, kuri sėdi prie fortepijono viena. Dainas, kaip ir prieš dešimt metų, taip ir šiandien rašau viena. Apie žmones ir žmonėms, bet viena. Iš to vienumo ir ėmiau pavydžiai žiūrėti į kartu grojančius“, – pasakoja Ieva.
„Mane nuo vaikystės ypač žavėjo laikas, kai prieš koncertą salėje žiūrovai jau susėdę į vietas, negarsiai šnekučiuojasi, lūkuriuoja, kažkas sukosti, kažkam nukrenta metalinis rūbinės žetonas… Ir staiga orkestras pradeda derinti instrumentus. Burtininkai švelniai liečia stygas, pirštais apkabina varį, dar kartą perverčia natas, pasitaiso švarkus. Ar susimąstėt kada, kad orkestrai visame pasaulyje prieš koncertus skamba taip pat? Toks bendražmogiškas yra tas derinimo momentas. Tai susitelkimas kažkam, kas bus nuostabu, beprotiškai gražu ir gera. Tai momentas, kurio jau dabar laukiu“, – apie simfoninį orkestrą kalbėjo dainininkė.
Ji drauge su kompozitoriumi Jievaru Jasinskiu jau kuria naujas žinomų dainų aranžuotes ir kaip dar vieną švelnų žvėrį jaukinasi visą orkestrą: „Dainos dar nenujaučia, kaip ištaigingai jas aprengsime, kiek akių vienu metu sužiurs į partitūras, kokiais varno juodumo kostiumais apsirengę žmonės padovanos joms balsus ir spalvas. O prieš jūsų akis vėl stovės ta pati mergina, kuri jums visada pasakoja slapčiausias savo širdies istorijas, kurios akys vis dar sudrėksta koncerto metu prisiminus girdėtą meilės žodį. Jeigu atvirai, ta mergina kiekvieną dainą siunčia jums kaip šiltą apkabinimą. Ta mergina kiekviena savo daina nori prie jūsų vis stipriau prisiglausti ir įtikinti jus, kad mes visi esame labiau panašūs, nei skirtingi.“
„Aš kviečiu jus paklausyti dainų, kurias dainuosiu, kai už mano nugaros gros Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. Ir dar kviečiu jus visus sulaikyti kvėpavimą tą akimirką, kai prieš koncertą orkestras pradės derinti instrumentus. Nes po tos akimirkos – jūs jau žinot – visada prasideda kažkas labai gražaus“, – žiūrovams linki dainininkė.
