Ne vienas atlikėjas krikštijamas vunderkindu, bet Archy Marshallas yra kaip tik toks. Savo debiutinį singlą ir iki šiol bene plačiausiai atpažįstamą dainą „Easy Easy“ jis sako parašęs būdamas vos dvylikos... Dar net nepasirodęs jo debiutinis albumas jau kėlė bangas muzikos pasaulyje: King Krule muzika feisbuke pasidalino Beyonce, o Frankas Oceanas pareiškė svajojantis padirbėti „su tuo neįtikėtinu vaikiu, turinčiu ypatingą balsą“.
Šie komplimentai jo visiškai nenustebino: „Mano muzika tiesiog gera“, – nesikuklino jaunasis talentas ir įtakingos britų leidyklos „XL Recordings“ globotinis. Panašiai nekukliai jis atsisakė pasiūlymo dirbti su pačiu Kanye Westu. Mieliau įrašė kūrinių su elektronikos kūrėjais „Mount Kimbie“ ir reperiu Earl Sweatshirt.
Kai per savo 19-ąjį gimtadienį jis pagaliau išleido debiutinį albumą „6 Feet Beneath the Moon“, sėkmė buvo staigi. Ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir JAV. King Krule pasirodžius Davido Lettermano ir Conano O‘Brieno televizijos laidose, akimirksniu buvo suplanuoti dideli turai po Europą ir Ameriką.
Pirmąjį albumą A. Marshallui padėjo įrašyti škotų prodiuseris Rodaidhas McDonaldas, kurio kūrybinių pasiekimų sąraše – darbas su Adele, Sampha, „Daughter“, „Savages“, „Vampire Weekend“ ir multiplatininis, „Mercury“ apdovanotas grupės „The xx“ debiutas.
Originalus King Krule skambesys iškart tapo indie muzikos klasika. Kontrastas tarp jo liaunos figūros, ryžos plaukų spalvos ir pikto žemo baritono tikrai stulbinantis. Kritikai prigalvojo vaizdingų epitetų: „fleita, skambanti lyg fagotas“ ar „gerklė lyg cemento maišyklė“.
King Krule sunku su kuo nors palyginti. „The New York Times“ rašė, kad jis, kaip ir Frankas Oceanas bei Jamesas Blake‘as, yra interneto vaikai, iš labai asmeniškų patirčių sukūrę visiškai naują skambesį ir labiau už viską branginantys savo kūrybinę laisvę. Kiti kritikai šalia jo rašo Tomo Waitso, Gil Scott-Herono ar Cheto Bakerio pavardes.
Archy Marshallas gyvena ir muziką kuria savo kambaryje tėvų namuose. Visa atlikėjo šeima bohemiška: krikštatėvis grojo regį, dėdė grojo ska, tėvai užsiima vizualiaisiais menais. Su broliu jis taip pat sukūrė konceptualų albumą „A New Place 2 Drown“ – 200 puslapių knygą su elektroniniu garso takeliu ir 10 minučių dokumentiniu filmu.
Dar iki užgimstant King Krule, kūrė muziką pasivadinęs Zoo Kid. Pasislėpęs po Edgar The Beatmaker kauke jis repuoja albumuose „Darkest Shades of Blue“ ir „Baby London“. O kartais ši kaukė persimaino į labiau elektroninį Edgar The Breathtaker. DJ JD Sports stilistiką sunku ir nusakyti. O pats naujausias amplua – Hypnodisc – dar net neįgavo pavidalo... King Krule jis pasivadino įkvėptas Elvio Presley‘o filmo „King Creole“. „Įsivaizduokit karalių, šliaužiantį gatvėmis. Aristokratiją, atsidūrusią pačiame dugne“, – štai taip sarkastiškai jis aiškina savo sceninio vardo reikšmę.
A.Marshallo kūrybiškumui neužtenka vieno pseudonimo ar vienos medijos. Itin daug dėmesio jis skiria savo vaizdo klipų stilistikai, albumų dizainui, pats fotografuoja ir filmuoja. Čia jam didžiausią įtaką daro J. Jarmuscho, D. Lyncho kūryba bei siaubo filmai – pavyzdžiui, dainos „Dum Surfer“ klipe jis groja su gyvų numirėlių grupe. Šį mėnesį Archy‘s pristatė ir savo drabužių liniją.
Žurnalas „NME“ King Krule yra pavadinęs „neramiu kartos balsu“. Pats Archy pasakoja, kad paauglystėje kankinamas nemigos per didžiules savo močiutės ausines klausydavosi „Pixies“, „The Libertines“ ir klasikinės muzikos. Būtent tada jo galvoje pradėjo dėliotis pirmosios muzikinės idėjos.
Ne vienoje King Krule dainoje atsispindi jo patirta depresija ir paranoja. Jo intravertiškumą bandyta susieti su psichine liga. Archy sunkiai pritapdavo ir kategoriškai atsisakydavo eiti į mokyklą. Malonumą mokytis atrado tik patekęs į menų mokyklą, tarp kurios auklėtinių yra Adele, Amy Winehouse ir FKA Twigs.
Spalį pasirodė antrasis King Krule albumas „The Ooz“. 2017 metų suvestinėse matyti, kad jis yra vienas iš šimto albumų, kuriais šiemet buvo daugiausiai dalintasi ir apie kuriuos daugiausiai rašyta. Ši albumą jis pristato daugybėje koncertų Europoje ir Amerikoje – visi bilietai į juos jau išparduoti.
„The Ooz“ – tai 19 kūrinių impresionistinė odisėja po King Krule pasąmonę ir naktinį miestą. Džiazas čia susilieja su hiphopu ir pankroku, realizmas su siurrealizmu, romantika su vienatve. Ši muzika kupina urbanistinių triukšmų, žingsnių, šnabždesių, skirtingų kalbų. Kartu ji labai asmeniška, tiesiogiai transliuojanti muzikanto sapnus, prisiminimus ir dienoraščius.
Tinklalapis „Pitchfork“ rašė, kad „The Ooz“ nukrenta prie mūsų kojų lyg saldus uždraustas vaisius, skyrė albumui įvertinimą 9/10 ir pavadino „niūriu šedevru iš vieno įtaigiausių šių dienų menininkų“.
Indie roko gitarų, hiphopo ir ritmenbliuzo derinys šiandien yra lyg triguba sėkmės garantija. Pridėkime chuliganišką Archy‘o asmenybę bei King Krule meninę viziją – ir turėsime ne tik šiandienos, bet ir ateities muziką.
