Ant Lykke Li riešo matyti trys plonos juodos linijos. Atrodo, lyg atsitiktinai perbraukta rašikliu, bet iš tiesų tai tatuiruotė. „Man buvo 21-eri ir aš neturėjau namų – buvau pasimetusi ir nelaiminga mergina. Pasirinkau tris linijas, nes žinojau, kad įrašysiu tris muzikos albumus ir tapsiu visiškai laisva“, – savo karjeros pradžią prisimena Li.
Jos albumas „I Never Learn“ (2014 m.) tęsia nelaimingos meilės temą, pradėtą įrašuose „Youth Novels“ (2008 m.) ir „Wounded Rhymes“ (2011 m.). „Viskas mano muzikoje yra apie mane. Išjaučiu kiekvieną žodį, kuriu iš būtinybės... Paskutinis albumas „I Never Learn“ buvo pats asmeniškiausias. Tai devynios dainos, kurios sudraskys jums širdį.“ Šios galingos baladės sukurtos po skausmingų skyrybų su draugu. Su juo Lykke išsiskyrė dėl jos pačios kaltės. Lykke norėjo, kad kiekviena šito albumo daina skambėtų lyg smūgis į pilvą. Atrodo, kad jai pavyko. Dar ji siekė atkartoti pojūčius, kuriuos sukelia ankstyvieji Bobo Dylano ir Bobo Marley įrašai.
Ji vis dar nelaiko savęs popžvaigžde, tačiau faktai sako ką kita. Jos dainos skamba daugybėje filmų: „Saulėlydis: Jaunatis“, „Kaulai ir rūdys“, „Adelės gyvenimas“, „Insurgentė“ (čia jai talkino prancūzas Woodkid), „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ ir šiemet „Auksiniu gaubliu“ apdovanotame „Iš niekur“. Įdomi detalė – šio filmo garso takelį parinko pats „Queens of the Stone Age“ lyderis Joshas Homme‘as. O kur dar gausybė serialų ir reklamų. Akivaizdu, kad Lykke Li dainose yra kažkas ypatingo.
Li suvaidino Ryano Goslingo merginą Terrence‘o Malicko filme „Song to Song“, o jos pačios vaizdo klipe nusifilmavo vienas žymiausių Švedijos aktorių Stellanas Skarsgårdas. Ji turi nuosavą juodų drabužių liniją ir apie ją nuolat rašo „Vogue“. Ji dalinosi savo talentais ir idėjomis su „Röyksopp“, „U2“, kino guru Davidu Lynchu, Robyn, Miike‘u Snow ir prancūzu Woodkidu. Tarp jos gerbėjų – Bryanas Ferry, Spike‘as Jonze, Drake‘as, Karen O, „Kings of Leon“ ir net Kanye Westas. Su savo gilia ir tamsia popmuzika ji užkariavo ir didžiųjų festivalių „Glastonbury“, „Coachella“ ir „Lollapalooza“ scenas.
Kai dabar Lykke išgirsta savo pirmojo albumo dainas – mielas, kabinančias melodijas, šlovintas „Pitchfork“, „NME“, „Q“ ir „Consequence of Sound“ kritikų, – Lykke Li negali patikėti, kad pati tai sukūrė. Ji visada turėjo liūdnąją, tamsiąją pusę: „Aš tiesiog pradedu kurti albumą būdama vienas žmogus, lendu tuo tuneliu ieškodama šviesos, o galiausiai išlendu jau tapusi visai nauja asmenybe.“
Lykke Li albumai sudaro trilogiją apie žmogaus brendimą, meilę ir išsiskyrimą. Kiekvienas jų tyrinėja skirtingus emocinius etapus. Tačiau paskutinis anaiptol nėra pabaiga: „Jis dar daugiau žada ateityje, nes Lykke Li eina savo keliu ir kaip žmogus, ir kaip kūrėja“, – rašė tinklalapis „Pitchfork“.
Šios menininkų (muzikanto ir fotografės) dukters vaikystė buvo intensyvi ir klajokliška. Ji gyveno Stokholme, Lisabonoje, Maroke, Nepale, Indijoje, o daugiausiai laiko praleido Portugalijos kalnuose. „Pakeičiau 11 mokyklų. Tai galėtų atrodyti smagus nuotykis, bet aš buvau nepaprastai jautri ir troškau stabilumo. Turėjau pasitelkti vaizduotę. Neturėjau televizijos nei žaislų, tiesiog vaidindavau, kad esu Piteris Penas. Labai ilgai maniau, kad esu negraži. Visi mano šeimos nariai labai gražūs, o mano veido bruožai – keisti. Švedijoje tarp mėlynakių blondinių atrodau kaip čigonė. Bet mokytoja visad sakydavo, kad jei turi gražias akis, tai ir tavo siela graži“, – atvirauja Lykke Li.
Pirmiausia Lykke svajojo tapti jūrų biologe: „Jaučiau stiprų ryšį su delfinais. Man atrodė, kad jie vieninteliai mane supranta. Bet tada per televiziją išvydau Michaelo Jacksono klipą „Black or White“ ir supratau, kad noriu šokti ir dainuoti dykumoje. Nežinojau, vyras jis ar moteris, bet jis buvo toks laisvas ir toks laimingas!“
Tai tapo pagrindiniu jos tikslu ir ji nė už ką nesutiko jo išsižadėti. Dirbo padavėja, pardavėja, barmene, slauge... Tada pradėjo dainuoti baruose, kur ne kartą buvo nušvilpta. „Mano mama visai nemoka dainuoti, o tėtis tik groja gitara. Stokholme buvo toks gospelo choras imigrantams – būtent jame išmokau dainuoti. Man atrodo, kad jie dainuoja visa siela, kaip nemoka jokie baltieji švedai“, – savo išskirtinės dainavimo manieros paslaptį atskleidžia Li.
„Žinojau, kad turiu tai pasiekti. Jei ne dainų rašymas ir kūryba, turbūt būčiau nebegyva. Vieni žmonės pasirenka alkoholį ir narkotikus, aš turiu savo muziką... Tai pati gražiausia dovana, kokią esu gavusi. Jautrumas ir sudėtingos patirtys menininkui taip pat yra dovana“, – apie tai Lykke Li kalba tvirtai sugniaužusi kumščius.
Galiausiai ji sutiko prodiuserį, kuris ja patikėjo. Netrukus visi Švedijoje pradėjo jos ieškoti, visi norėjo su ja dirbti. Staiga Švedija tapo per maža: „Išvykau į Londoną, kur surengiau galybę mažų koncertų, tada tas pats Amerikoje... Sugrodavau po 12 koncertų per 3 dienas. Pamažu mano vertė vis kilo ir galiausiai apšildanti atlikėja tapo pagrindine žvaigžde.“
Tatuiruotė suveikė, sako Li: „Aš buvau pasiekusi dugną, išliejau visą savo širdgėlą. Bet tiesa mane išlaisvino. Dar niekad nebuvau tokia laiminga.“ Nuo jos paskutinio albumo praėjo beveik ketveri metai, bet muzikos ji toli gražu nebuvo pamiršusi. Su grupių „Miike Snow“ ir „Peter Bjorn and John“ nariais ji subūrė supergrupę „Liv“. Tai artimų draugų kompanija, transliuojanti hipišką laisvę ir meilę.
Vis dėlto visas muzikos pasaulis labiausiai laukia Lykke Li sugrįžimo – jis tikrai įvyks šiemet. Ši svajotoja, šokėja, vienišė ir klajoklė kruopščiai ruošiasi naujam šuoliui į topų viršūnes. Ji yra aršiausia savo kritikė, bet kartu – ir stipriausia advokatė: „Žinojau, kad ateis mano diena. Aš taip sunkiai dirbau, sunkiau nei galit įsivaizduoti, ir viską padariau viena pati. Nusipelniau čia būti.“ Belieka tik pritarti ir sulaukti jos koncerto Vilniuje.
