Leni, jūs gimėte Vokietijoje, bet ilgainiui tapote tikra pasaulio piliete! JAV, Peru, Kenija, Malis, Indija… Akivaizdu, kad jūsų kūrybai turėjo įtakos galybė kultūrų. Kaip tai atsitiko? Ar Europa buvo pernelyg maža jūsų ambicijoms, ar tiesiog pasaulis buvo toks didelis ir įdomus, o jūs – tokia smalsi?
Būtent! Pasaulis vis dar tebėra įdomus, o aš – smalsesnė nei bet kada! Kiekviena šalis turi gausybę dainų ir pasakojimų, iš kurių išaustas turtingo rašto gobelenas. Man patinka jį studijuoti, norisi tai išsaugoti. Niekada nesiliausiu stebėtis, kaip žmonės iš visiškai skirtingų kraštų, iš savo unikalios aplinkos, gali taip artimai bendrauti per meną.
Į Europą atvykstu keliskart metuose. Vis dar jaučiu, kad čia – mano namai. Bet lygiai taip pat gerai jaučiuosi Amerikoje. Netgi Afrikoje ir Indijoje esu lyg namie, nes ten praleidau labai daug laiko.
Moteris – gitaristė: tai skamba kietai 2017-aisiais, bet prieš 40 metų, ko gero, buvo šiek tiek kitaip? Ar jautėte barjerus žmonių galvose? Gal buvo ir tokių, kurie atvirai pasakydavo: „Tai – ne moterų reikalas“?
Tiesą sakant, taip, tai buvo gana netipiška – moteris su elektrine gitara. Turėjau ne tiek ir daug pavyzdžių, kuriais galėčiau ir norėčiau sekti. Sister Rosetta Tharpe – rokenrolo krikštamotė, legendinė džiazo gitaristė Emily Remler ar Monnette Sudler, – jos stipriai įkvėpė.
Pamenu vieną garso patikrinimą prieš koncertą Italijoje. Garsistas labai preciziškai rūpinosi mano balso skambesiu, turėjau jam ilgai kalbėti į mikrofoną, kuris man šiaip jau mažiausiai rūpėjo. Galiausiai pasakiau tam technikui: „Žinai, man jo reikės tik tam, kad pasakyčiau „labas“ ir „viso gero“, pristatyčiau dainas ir grupę. Galėsi lengvai sureguliuoti aidą, prisiekiu – daug nekalbėsiu.“ Jis pažvelgė į mane gerokai sutrikęs. „O dabar patikrinkime gitaros skambėjimą“, – pasakiau. Ir užgrojau. Jis buvo apstulbęs. Ko gero, jam tai buvo pirmas kartas su moterimi gitariste (juokiasi).
Jei atvirai, buvo laikas, kai net lioviausi dainuoti, nes visiems atrodė, kad tarsi privalau tai daryti, o aš norėjau būti tiesiog gitariste. Bet aš mėgstu dainuoti, todėl po 9 ar 10 solo albumo, vėl pamažėl uždainavau, ir visiems tai patiko.
Bet iš tiesų, laikai gerokai pasikeitė. Dabar yra daugybė puikių gitarisčių. Vienas balandžio mėnesio gitaristų žurnalas paskelbs 50 geriausių, ir redaktorius man prisipažino, kad jiems buvo klaikiai sunku išrinkti penkias dešimtis iš šimto!
Spėju, jūs pati buvote tikra egzotika Afrikoje: blondinė gitaristė vyrų grupėje... Kaip tenykščiai į jus reagavo? Ir – kodėl jums taip rūpėjo nuvykti ten, apsigyventi, išmokti net tris vietos kalbas, įsilieti į afriekiečių muzikos grupes?
Visi sako, kad džiazas atėjo iš Afrikos, tiksliau – džiazo jausmas, svingas – tie dalykai, kuriuos sunku nupasakoti, bet klausydamiesi jų jaučiamės nuostabiai. Taigi, kai pagaliau sulaukiau kvietimo pagroti Afrikoje, Malio festivalyje dykumoje, nekantravau tai patirti.
Koledže aš studijavau perkusiją ir klausiausi daugybės nuostabių Afrikos muzikantų, tokių kaip Salifas Keita, Youssou N’Dour ir Oumou Sangare, bet kai atsidūriau ten pati, patyriau nepaaiškinamą magiją. Pirmiausia, sutikau žmonių, kurie teigė, kad aš labai gerai valdau afrikietišką gitarą, nors aš tiesiog grojau bliuzą. Vėliau, kai daug išmokau iš visų tų puikių afrikiečių muzikantų, su kuriais man teko garbė groti, perpratau, kaip iš tiesų skamba originalios bliuzo dainos, ir tuomet suvokiau, kas taip giliai glūdi džiaze.
Žiūrėdami į mane afrikiečiai neslėpė nuostabos. Turbūt daugelis jų manė, kad esu albinosė, juo labiau, kad grojau su Salifu Keita, kuris yra kaip tik toks.
Jūs studijavote prestižiniame Berklio koledže, kuris laikomas pasaulio muzikos kalve. Bet jūsų pasirinkta disciplina juk buvo toli nuo bliuzo, tiesa?
Aš studijavau kiną, gilinausi į filmų muziką. Fantastinis laikas! Mes peržiūrėjome visą Amerikos kino klasiką, analizavome ją, vertinome muzikos įtaką filmams. Mano mėgstamiausias kompozitorius buvo Bernardas Herrmannas, kuris rašė muziką Alfredo Hitchcocko filmams, ir Ennio Morricone, sukūręs visą vesternų muzikos istoriją. Mes, studentai, ir patys kas savaitę įrašinėdavome savo kompozicijas.
Buvome apsvaigę nuo emocijų, gilinomės, kaip per muziką meilės scenas paversti dar jausmingesnėmis, o nužudymo epizoduose dar labiau išgąsdinti. Tai sustygavo mano muziką. Be to, likimas man padovanojo daugybę puikių mokytojų. Sudarydama jų sąrašą prirašyčiau daug lapų.
Jūsų vyras Mike'as Sternas yra pasaulinės šlovės džiazo gitaristas, pelnęs daugybę svarbių apdovanojimų. Ar jūs rengiate bendrus koncertus, ar abu einate savais keliais? Kaip išvis tai vyksta, kai dvi vieno žanro žvaigždės gyvena po tuo pačiu stogu? Ar jūs juokais pasivaržote, kuris – geresnis?
Mano vyras Mike'as yra neprilygstamas gitaristas, aš jo didžiulė gerbėja. Tačiau kad ir kaip būtų, mudu grojame visiškai skirtingą muziką, kiekvienas turime savo mėgiamą stilių ir savo grupes. Žinoma, kartais pagrojame su tais pačiais muzikantais, sudalyvaujame vienas kito albumo įrašuose, kartais kartu pasirodome koncertuose.
Jis atliko kelias partijas mano paskutiniame albume „Dakar Suite“, o aš ką tik sudalyvavau jo koncerte Melburne, pagrojau savuoju n’goni. Tai – afrikietiška gitara, skirta būtent bliuzui. Iki šių dienų n’goni yra labai svarbus instrumentas tiek tradicinėje, tiek moderniojoje Afrikos muzikoje. Atsivešiu į Vilnių – pamatysite savo akimis.
Labai laukiame jūsų koncerto Vilniuje! Atskleisite, ko publika gali tikėtis iš jūsų pasirodymo „Tamstoje“?
Sudėtinga aprašyti muziką žodžiais. Man sunku apibūdinti, ko galima tikėtis iš mūsų muzikos. Jei įsivestumėte mano vardą internetinėje paieškoje – pamatytumėte daugybę vaizdo įrašų iš viso pasaulio. Bet jūs veikiausiai nerasite naujausios mūsų muzikos, kurią atsivešime į Vilnių: dar tik pradėjome groti tuos kūrinius gyvai, po to, kai Afrikoje įrašėme juos albumui „Dakar Suite“.
Labai džiaugiuosi, kad turėsime progą atlikti visa tai jums, lietuviai. Prieš daug metų esu dalyvavusi Vilniaus džiazo festivalyje. Tai buvo žavinga kelionė!
