Jau šį sekmadienį (08.27) Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje A.Tayloras atliks savo solinę programa. Koncerto organizatorių „8 Days A Week“ teigimu, tai bus itin intymus renginys. Daugiau apie renginį galite sužinoti čia.
Alexis, kokia buvo pati pirmoji muzikinė patirtis, kurią atsimenate iš vaikystės?
Manau, kad man buvo treji ar ketveri, kai namuose per televizorių pirmą kartą išgirdau „The Beatles“. Keisčiausia buvo sužinoti, kad Johnas Lennonas yra miręs. Negalėjau suprasti, kodėl aš vis dar galiu girdėti jo muziką.
Pamenu ir Stevie Wonderio daina „I Just Called to Say I Love You“. Tai buvo didelis tų laikų hitas. Dar – George Michaelo kūrinį „Wake Me Up Before You Go–Go“, kurį mėgo leisti laida „Top of the Pops“.
Ar kada nors svarstėte tapti kuo nors kitu, bet ne muzikantu? Pavyzdžiui, gydytoju, teisininku, meno kritiku, politiku?
Ilgą laiką apskritai neturėjau jokios vizijos, kuo norėčiau būti. Man labai patiko krepšinis, tačiau svajonės tapti profesionaliu krepšininku aš neturėjau.
Muzika pradėjau domėtis būdamas 12-kos – 13-kos. Vėlgi, nežinojau, ar užsiimsiu ja, tiesiog stengiausi groti kuo daugiau, būti mokyklos grupėje.
Iš esmės į muziką rimčiau pakrypau studijuodamas anglų kalbą Kembridžo universitete. Būtent tada, galima sakyti, ir prasidėjo ankstyvoji grupės „Hot Chip“, o kartu ir mano solo karjera.
Neturėjote abejonių dėl muziko karjeros? Baimės patirti nesėkmę?
Kai esi jaunas, esi naivus, todėl gali būti ganėtinai užtikrintas tuo, ką darai (juokiasi). Be to, aš sulaukiau labai daug palaikymo iš savo draugų ir tai priėmiau kaip paskatą užsiimti muzika be didelių svarstymų, ar būsiu sėkmingas.
Kartu su Joe (Goddard – red. past.) savo jėgomis įrašėme pirmąjį „Hot Chip“ EP, pavadinimu „Mexico Ep“. Tuos įrašus vėliau nusiuntėme vienai nedidelei Londono įrašų parduotuvei, kuri turėjo savo studiją. Iš karto sulaukėme atsakymo, kad jiems labai patiko, ir jie norėtų tai išleisti.
Toks pripažinimas buvo labai svarbus tuo metu. Kita vertus, mes niekada ir nesame patyrę jokio spaudimo. Kūrėme muziką, kuri mums atrodė gera. Panašiu, gan atsitiktiniu būdu mus pasirinko ir „Moshi Moshi“. Mes norėjome tiesiog surengti koncertą Londone ir nusiuntėme demo tokiam vyrukui Stephenui Bassui, kuris galėjo padėti šiuo klausimu.
Nutiko taip, kad iš jo sulaukėme klausimo, ar turime daugiau savo muzikos, ir ar norėtume pas juos įsirašyti albumą. Dar labiau pasijutome, jog einame teisinga linkme.
Tačiau prie viso to prisidėjo ir sėkmė – tai, jog tinkamus žmones sutikome tinkamu metu. Žinoma ir tai, kad tikėjome tuo, ką darome, ir žinojome, kad darysime tai, nepriklausomai nuo to, ar sulauksime pripažinimo.
Dažnai girdime frazę, kad „muzika pirmiausia yra verslas“. Ką manote apie šią mintį?
Aš taip nemanau. Nebent tuo požiūriu, jog į muzikos industriją patekti yra itin sunku. Ji yra labai apgaulinga, dauguma muzikantų praleidžia visą savo gyvenimą siekdami šio tikslo.
Muzika taip pat gali tapti savidestruktyvi, ypač, jeigu tau ji tampa vieninteliu dalyku, teikiančiu egzistencinę prasmę, o tu nuolat patiri sunkumus ar nesėkmę.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vilniuje solinį koncertą surengs „Hot Chip“ vokalistas Alexis Tayloras
Ar tai sakote iš savo paties? Jums teko susidurti su rimtais sunkumais ar nesėkme?
Ne, man asmeniškai, neteko. Aišku, buvo visokių momentų, tačiau nevadinčiau jų „rimtais sunkumais“. Tiesiog pažįstu ir žinau daugybę muzikantų, kurių gyvenimas nėra lengvas. Ir ne tik dėl nesėkmių.
Gastrolės kai kuriems tampa nepakeliamos, kai esi priverstas nuolat būti kažkur, ne namuose ir jaustis tarsi be vietos. Dėl to žmonės netgi panyra į alkoholį ar narkotikus.
Atrodo, kad muzikantai turi polinkį įvairioms priklausomybėms. Galbūt dėl to, kad yra jautresni aplinkai, pasauliui?
Tikrai nežinau atsakymo į šį klausimą. Manau, kad žmonės paprasčiausiai ne visada būna pasiruošę gyvenimo būdui, kuris juos ištinka, ypač, kai jie tampa sėkmingi.
Jie patiria daug įtampos ant scenos, todėl negali funkcionuoti be „pagalbos“. Nors man sunku apie tai kalbėti, kadangi niekuomet nevartojau narkotikų ir nebuvau nuo jų priklausomas.
Tiesa, vartoju alkoholį, todėl galiu įsivaizduoti, kad kai kam jis gali tapti vienintele atsipalaidavimo priemone. Būdu pabėgti nuo realybės. Ypač, jeigu joje įsivyrauja rutina, kai turi valandų valandas laisvo laiko iki koncerto, ir jeigu nuobodžiauji, tau ima reikti kažko, kas prablaško.
Manau, kad priežastis gali būti ir tai, kad alkoholis ir narkotikai yra kažkaip labai sureikšminti ir netgi išaukštinti muzikos rinkoje. Susiję su kažkokiu glamūru. Galvoju, jeigu tai nebūtų taip romantizuojama, kaip kažkas patrauklaus, to išvis nereikėtų. Nežinau, čia tik mano mintys.
O kaip jūs atsipalaiduojate? Ką veikiate laisvalaikiu?
Didžiąją dalį laisvalaikio praleidžiu su savo dukra ir žmona. Mėgstu slampinėti po blusturgiuos, ieškoti įdomių rūbų vintažinėse parduotuvėse. Ypač, kai keliauju po pasaulį.
Dar – didžėjauju. Tačiau didžiausią dalį laiko galvoju apie tolimesnę kūrybą ir įrašus.
Pabaigai, klausimas apie artėjančią programą Vilniuje – ką ketinate atlikti jos metu?
Dalį kūrinių žadu atlikti iš naujausio solinio albumo „Listen With Piano“ (2017) ir prieš tai buvusio „Await Barbariants“ (2014). Taip pat dainų, kurias parašiau kartu su „Hot Chip“. Dar – kažką visiškai naujo, keletą coverių.
Daug kas priklausys nuo atmosferos – jeigu ji bus tinkama, leisiu auditorijai pačiai išsirinkti, ką jie norėtų, kad atlikčiau.
