Atlikėjos pasirodymus publika išgirs spalio 16 d. – Klaipėdoje, „Žvejų“ rūmuose, 18 d. – Vilniaus Kongresų rūmuose, 24 d. – Kaune, VDU didžiojoje salėje. Koncerte bus naujų dainų, kurios tikrai užkariaus širdis, senų dainų, kurios jau seniai ten turi savo vietą, kalbų ir juokų, prasmingų ir šiaip palinksminančių, ir, žinoma, daug daug muzikos, kuri, skirtingai nei albumo pavadinimas, Ievos gyvenime niekada nesibaigia.
Ieva Narkutė – unikalus atvejis Lietuvos scenoje. Trapi, tačiau turinti daug vidinės tvirtybės. Kartais – skausmingai atvira, kartais – taikliai šmaikšti. Itin lengvai valdanti žodžius ir iš jų dėliojanti dainas, kurios išlieka. Išgarsėjusi hitu „Raudoni vakarai“, ji išleido du labai sėkmingus ir kritikų išgirtus originalius albumus ir vieną koncertinį diską su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru.
Nors garsiausia jos daina yra apie meilę tėvynei, vis dėlto dažniau ji dainuodavo apie dviejų žmonių meilę. Tiksliau nelabai sėkmingą jos baigtį. Prieš kelis metus I.Narkutė sėkmingai ištekėjo ir susilaukė dukros. Kritikai suskubo paskelbti, kad pasibaigus nelaimingos meilės peripetijoms, baigėsi ir jos kūrybinis įkvėpimas.
Ar reikia sakyti, kad jie buvo neteisūs? Naujas albumas „Kai muzika baigias“ – puikus įrodymas, kad laiminga meilė talento neįveiks. Ir žodžių nusakyti savo kūrybai jai taip pat niekada nepritrūks.
Ieva Narkutė: „Mes visi vieni kitiems esam kaip muzika, kaip dainos. Galbūt vienas – kaip monotoniškas posmas, vis nesėkmingai bandantis privesti prie priedainio. Arba kitas – atvirkščiai: įspūdingas, įsimenantis, nepaleidžiantis priedainis. O dar dainose būna „bridžai“ – tokios dalys, kurios nei priedainis, nei posmas. Tai va, galbūt kažkas kažkam – tiesiog vienkartinis „bridžas“, nukreipiantis dėmesį nuo kasdienybės. O dar būna žmogus žmogui „ant repeat’o“: vis sukasi ir sukasi. O būna išjungiam neišklausę iki galo, kaip junginėjam radijo stotis, stovėdami grūstyje. Galbūt aš – tavo nepabaigta daina, o tu – mano neišsenkantis temų šaltinis vis naujam dainų albumui.
Visą gyvenimą galima sudėti į du svarbius taškus: pradžios ir pabaigos. Šiuos taškus turi absoliučiai visi mus ištinkantys dalykai: jausmai, įvykiai, istorijos, santykiai. Trečias mano studijinis albumas ir yra apie tą pabaigos momentą. Titulinėj dainoj baigiasi muzika, pagal kurią buvo šokta. Visi gi žinom, ką reiškia šokti su žmogumi, nuo kurio žvilgsnio retėja pulsas ir darosi karšta. Visi žinom, ką reiškia kristi į jausmus stačia galva, net žinant, kad nieko gero iš to nebus. Tai apie tai. Muzika baigiasi, šokis baigiasi, karštis išblėsta, istorija lieka kažkur atminty... Truputį galvojau apie savo mokyklinę meilę ir šokius aktų salėje, prisipažinsiu.
Būna, baigiasi vieni gyvenimo etapai, užleisdami vietą kitiems. Kai tapau mama, pačiai buvo įdomu, kiek smarkiai tai paveiks mano kūrybą. Ir prašau, paveikė – albume yra daina, skirta dukrai. Su jos atėjimu mano dalis, kuri dažnai leisdavo sau susireikšminti, paprasčiausiai išnyko. Jos vieton buvo prikrauta švelnumo, kantrybės ir begalinių linkėjimų tam vaikui. Apie visa tai ir daina“.
