Dar likus kelioms dienoms iki renginio, organizatoriai paskelbė „soldoutą“, o paskutinėmis dienomis renginio paskyroje feisbuke nenurimo „nespėjusieji“, kurie skelbėsi pirksią bilietus į britų koncertą kone už bet kokią kainą.
Apie tai, kad koncertų rengėjai derasi dėl „Fink“ koncerto Lietuvoje, kalbos netilo jau keletą metų. Pats Finas taip pat ne kartą savo interviu manoMUZIKAI.lt prisipažino, kad mūsų šalis – tai kraštas, kuriame kažkodėl jis labai norėtų surengti pasirodymą. Ir tai tikrai nebuvo tiesiog gražus reveransas. Finas – ne tas žmogus, kuris tiesiog pasikinkęs mandagumą žarstytų komplimentus arba sakytų tai, ko negalvoja.
Žmonės, kuriems yra tekę pažinti šią išskirtinę asmenybę gali vienbalsiai tvirtinti: tai yra labai nuoširdus ir iki kaulų smegenų atviras žmogus, tačiau sakantis tai, ką galvoja ir neleidžiantis suabejoti savo žodžių teisingumu. Taigi, išankstinė sinergija Lietuvoje tikrai buvo: Finas norėjo į Lietuvą, renginių organizatoriai norėjo jį atsivežti, o mūsų šalies melomanai vis drąsiau ir ryžtingiau įsileido „Fink“ muziką ne tik į savo grotuvus, bet ir į širdis.
„Fink“ muzika nėra lengvo klausymo. Tai daug išminties, metaforų ir gilių įžvalgų kupini tekstai, harmoningai derantys su liūdna, sentimentalia, kartais netgi tamsia akustine muzika (iki šiol manau, kad albumas „Perfect Darkness“– tai pavadinimas, geriausiai atspindintis visą grupės kūrybą).
Todėl faktas, kad toli gražu ne „lengvo vartojimo“ prekė Vilniuje pardavė viską, ką galėjo, turėjo džiuginti ne tik tuos, kurie myli ir vertina gerą muziką, bet ir renginių organizatorius, vis dažniau į mūsų šalį atvežančius kokybiškus, gilius ir nepaviršutiniškus atlikėjus.
Paskutinį spalio vakarą „Loftas“ turėjo viską – nuostabų atlikėją, puikią publiką, gerą garsą ir ypatingą vakaro dvasią, kurios galėtų pavydėti bet kuris pasaulio melomanas, svajojantis apie muzikalų Heloviną. Vakaro nesugadino ir tai, kad koncertas prasidėjo gerokai po vidurnakčio. Tiesiog „Fink“ europinis turas yra toks įtemptas, kad grupė neturėjo galimybių į Lietuvą atvykti anksčiau.
Daugelio mūsų šalies melomanų „finkiškos“ muzikinės svajonės pildėsi nuo pat pirmųjų koncerto akimirkų. Lyriška koncerto pradžia ir hipnotizuojanti prietemoje atlikta „Fall Into The Light“ vakarui uždavė toną, kurio žinutė buvo nuskaitoma labai lengvai: šiandien bus jautru, gilu, tamsu, bet labai muzikalu. Ko gero nei vienas paskutinę spalio naktį leidęs „Lofte“ žmogus tuo neabejojo.
Muzikinis kokteilis, kuriame tilpo ir hipnotizuojantys „White Flag“ ar „Pilgrim“, ir lyriškieji „Looking Too Closely“, „Sort of Revolution“ ar „Too Late“, ir, žinoma, biso metu atliktas „Berlin Sunrise“ buvo toks vientisas ir išbaigtas, kad sunku buvo įsivaizduoti ką nors skanesnio. Tai buvo toks kokteilis, kurį ragaudamas negali sustoti, o viso išgerti – paprasčiausiai nesugebi. Tačiau mėgautis juo tikrai galėjo kiekvienas.
Taip, mes neišgirdome tokių „Fink“ gerbėjų pamėgtų dainų kaip „Honesty“, „If Only“, „If I Had a Million“, „Save It For Somebody Else“ ar kitų. Tačiau grupė, aktyviai kurianti ilgiau nei dešimtmetį, yra parašiusi per daug gerų dainų, kad visas jas sudėtų į vieną (net ir ilgą) pasirodymą.
„Fink“ muzikos tą vakarą nebuvo gana. Jos niekada nebūna gana. Tai bylojo ir britų pasiklausyti susirinkusių žmonių veidai, ir emocijos, kurias nusiėmę santūrumo kaukę lietuviai laisvai liejo viso koncerto metu. Pasibaigus renginiui dar ilgai žmonės stovėjo, dalijosi mintimis ir vienbalsiai tvirtino: Tai buvo KAŽKAS TOKIO.
Socialiniai tinklai taip pat mirgėjo nuo susižavėjimo žinučių ir įamžintų koncerto akimirkų, o „Lofto“ savininkas Viktoras Vee Diawara savo paskyroje pasisakė dar konkrečiau: FINK pasirodymas – geriausias koncertas „Lofto“ istorijoje. Ir tai buvo žodžiai, kuriais daugelis paskutinį spalio vakarą leidę britų pasirodyme tikrai neabejojo…
Su panašiomis mintimis pasibaigus koncertui gyveno ir „Fink“ lyderis Finas Greenalas. Visą naktį nemiegojęs ir iškart išvažiuoti į koncertą Minske turėjęs muzikantas, pamiršęs nuovargį pasirašinėjo vinilus, kompaktines plokšteles ir mielai bendravo bei fotografavosi su užkulisiuose jo laukusiais gerbėjais.
Buvo maždaug pusė trijų, kai susėdau šnektelėti su Finu. Tai buvo jau penktasis mano interviu su šiuo atlikėju per pastaruosius penkerius metus, todėl puikiai žinojau tradicijas... Kaip jau tapo įprasta, jis atsidarė butelį alaus, susisuko sukamo tabako suktinį ir papasakojo savo įspūdžius. Šįkart – iš Lietuvos.
Kai kalbinau Tave prieš metus Varšuvoje, prisipažinai, kad Lietuva – viena iš Europos šalių, kurioje labai norėtum koncertuoti. Šiandien išpildei daugelio Lietuvos melomanų svajonę. Kokie įspūdžiai nulipus nuo scenos?
Buvo nuostabu! Suprantu, kad ant scenos užlipome labai vėlai, todėl džiaugiuosi, kad tai nesutrukdė koncertui įvykti. Publika buvo neįtikėtina. Stovėdamas ant scenos mačiau, jutau ir girdėjau, kad žmonės dainavo kartu, jautė muziką ir norėjo jos daugiau. Koncerto erdvė – puiki, garsas – labai geras. Todėl viską sudėjus galiu drąsiai pasakyti, kad tai buvo pasirodymas, apie kurį atlikėjai gali svajoti.
Ar pastebėjai, kad publika žinojo daugelį tavo grotų dainų žodžių?
Tikrai taip. Tačiau tai mūsų per daug nestebino. Žinome, kad „Fink“ gerbėjai – išskirtiniai.
Kita vertus, pasaulis šiandien yra ypatingai mažas – visi gali naudotis „Youtube“ ar „Spotify“, todėl gyventi kartu su mūsų muzika yra gerokai lengviau. Žinoma, jei tokį turą būtume surengę prieš dešimtmetį – skirtumas būtų milžiniškas.
Šiandien internetas mums suteikia didžiulį pranašumą, o viso pasaulio gyventojai pagaliau turi laisvą prieigą prie mūsų muzikos. Tai nuostabu. Nebeliko klasinių, finansų ir idėjinių barjerų. Pakanka turėti interneto prieigą ir pasaulis tau atvers visus savo vartus. Taigi, gyvename nuostabiame amžiuje!
Į Lietuvą atvažiavote labai vėlai, sugrojote koncertą ir iškart turite išvažiuoti. Nespėsi net apsižvalgyti po Vilnių?
Deja, bet neturėsiu tam laiko. Į Lietuvą atvažiavome iš Suomijos. 15 valandų praleidome autobuse, vėliau – kelte, o po to – dar 9 valandas autobuse. Atvykome, vos spėjome pasitikrinti garsą, ir vis tiek ant scenos užlipome tik gerokai po vidurnakčio. Jeigu būtume tai padarę pavyzdžiui 9 valandą vakaro, galiu tau garantuoti, kad koncertas būtų buvęs dar geresnis. Taigi, atvykome, pasitikrinome garsą, greitai palindome po dušu, valandėlę atsikvėpėme ir lipome ant scenos. Deja, bet jau po valandos turėsime išvažiuoti į Minską.
Tačiau aš nenusimenu. Pagaliau surengėme koncertą Lietuvoje. „Loftas“ – išskirtinė vieta, kurioje groti buvo neapsakomai malonu. Koncerto organizatoriai nuveikė nuostabų darbą – tai puikūs žmonės, kurie pavertė mūsų šią trumpą kelionę neįtikėtinai malonia. Grupei tikrai nieko netrūko!
Kitąkart planuojant turą mes Vilnių įtrauksime į savo maršrutą.
Todėl sudėjus visas šias aplinkybes galiu pasakyti visai atvirai: turite nuostabią erdvę, geros muzikos ištroškusius žmones, puikius organizatorius. Tad net neabejoju, kad kitąkart planuojant turą mes Vilnių įtrauksime į savo maršrutą. Taigi, nepaisant to, kad viešnagė Lietuvoje buvo trumpa, mes čia dar tikrai sugrįšime (šypsosi).
Būtų smagu sugroti ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse. Ten taip pat dar niekada nesilankėme. Žinau, kad šiandien Vilniuje buvo ir šių šalių gyventojų, todėl tikrai tikiuosi, kad kitąkart važiuodami į Vilnių, užsuksime ir į Rygą bei Taliną.
Koncerto Vilniuje metu, iš publikos šūksnių buvo girdėti ne vienas „Fink“ kūrinys, kurio koncerte taip ir neišgirdome. Viena iš publikos minėtų dainų – nuostabi albumo „Perfect Darkness“ baladė „Honesty“. Kodėl nebegrojate šitos dainos?
Šią dainą grojome tik „Perfect Darkness“ turo metu. Šį turą norėjome labiau skirti „Hard Believer“ kūriniams. Todėl turėčiau sakyti, kad taip tiesiog „sukrito“. Nenorėjau iš setlisto išimti „Warm Shadow“, nes ji man labai patinka. Neleidau sau eliminuoti „Sort Of Revolution“, nes ji visada užveda publiką ir mes patys velniškai mėgstame šią dainą.
Vienas mano mėgstamiausių kūrinių yra „Wheels“, todėl jo atsisakyti taip pat neketinau. Taigi, lenkėme pirštus ir supratome, kad nebėra kūrinių, kuriuos galėtume tiesiog „išbraukit“ (šypsosi). Todėl turėjome atsisakyti tokių dainų kaip „Honesty“, „Shakespeare“, „This is the Thing“ ir galybės kitų.
Atvažiavome į Lietuvą – šalį, kurioje dar niekada negrojome. Žmonės pirko bilietus, laukė mūsų pasirodymo ir daug tikėjosi. Todėl negalėjome jų nuvilti nesugrodami svarbiausių „Fink“ dainų. Finale teko eliminuoti kai kuriuos kūrinius tam, kad būtų sugrotas repertuaras, dėl kurio žmonės pamilo mus.
Ar jauti skirtumą, koncertuodamas Rytų ir Šiaurės Europoje ir pasirodydamas centrinėje arba vakarinėje senojo žemyno dalyje?
Žinoma. Visi koncertai yra skirtingi. Tačiau koncertuojant Šiaurės ir Rytų Europoje aplanko jausmas, kad čia žmonės tiesiog labiau ištroškę muzikos.
Daugelis grupių koncertiniams turams renkasi šiltąjį periodą. Mes bandome elgtis priešingai – važiuojame šaltu periodu, nes žinome, kad muzika šildo (šypsosi).
Kita vertus, manau, kad daugelis grupių bijo rizikuoti. Jų mąstymo logika elementari: jeigu tai nėra vieta, kurioje tavo parduodamų albumų skaičiaus pakanka patekti tarp perkamiausių – braukiame ją iš pasirinkimo sąrašo. Tuo tarpu „Fink“ elgiasi priešingai – mes norime nuvažiuoti ten, kur mūsų nėra tarp perkamiausių. Lietuva buvo viena iš tokių šalių, kuri įrodo, kad mūsų rizika pasiteisino. Juk „Fink“ čia tikrai nėra mėgstamiausia grupė, tačiau visi 1200 bilietų į mūsų koncertą buvo parduoti gana greitai.
„Fink“ elgiasi priešingai – mes norime nuvažiuoti ten, kur mūsų albumai nėra tarp perkamiausių.
Nenuvykęs tiesiog nesužinosi ir nepajusi. O mes norime ir žinoti, ir jausti.
Štai prieš kelias dienas koncertavome Osle. Tai buvo velniškai sunkus koncertas, kurio metu apie tokią publiką kaip šįvakar aš galėjau tik pasvajoti. Todėl šis regionas mums yra ypatingai svarbus. Nuoširdūs grupės gerbėjai yra mūsų stiprybė. Apskritai galvojame apie atskiros specialios programos paruošimą Šiaurės ir Rytų Europos regionui.
Duodamas interviu Lietuvos nacionalinei televizijai buvau paklaustas, ar piratavimas yra gerai? Prisipažinsiu visai atvirai: manau, kad piratavimo laikai jau praėjo. Kam piratauti, jeigu yra „youtube“, „soundcloud“ ar „spotify“? Kodėl tai sakau? Ogi todėl, kad indikacija „albumų pardavimas“ nebegali būti tokia svarbi, kokia buvo anksčiau.
Jau ilgą laiką jutau, kad Lietuvoje turime tikrų gerbėjų. Esu labai laimingas, kad šiandien galėjau tuo įsitikinti.
Ar „Fink“ jau gali pasakyti: pagaliau atėjo mūsų laikas?
Man jau 43. Todėl negaliu sakyti, kad išgyvenu pirmąją jaunystę. Tačiau puikiai žinau, kad kiekviena dekada turi savo stabus ir atlikėjus, atspindinčius laikmetį. Deja, pastarasis dešimtmetis yra susijęs su greitu pramogų vartojimu.
Užtenka žvilgterėti į klausomiausias grupes, perkamiausius albumus ir dominuojančius atlikėjus ir tampa viskas aišku. Pramogų verslas šiandien yra orientuotas į greitą sėkmę ir turi vienintelį tikslą – kuo greičiau užsidirbti kuo daugiau pinigų. Tad šiame kontekste mes esame kitokie.
Tačiau man patinka vieta, kurioje esame. Man patinka šis laikmetis (su visais jo trūkumais ir privalumais). Mėgaujuosi gyvendamas ir žinodamas, kad net ir greito vartojimo kultūroje mes galime kurti tai, kas yra artima mums. Esu patenkintas kūrėjas, nes jaučiu, kad tokiu įdomiu metu mūsų muzika randa savo klausytoją.
Ar teisingai suprantu – sakai, kad esi laimingas?
Tikrai taip. Esu laimingas, nes žinau daug; nes patyriau daug; nes vis dar noriu daug.
Lengva būti laimingu, jeigu esi sumanus ir žinai ką darai. Jeigu kažką užknisa faktas, kad uždirba nepakankamai pinigų muzikuodamas, tuomet yra vienintelė išeitis – mesti tai ką darai ir rinktis naują kelią. Jeigu tu kuri, niekada neturėsi garantijų, kad susikrausi milijonus.
Ko gero, tikimybė, kad uždirbsi tiek, kiek nori, yra gerokai mažesnė nei priešingas variantas. Tai savotiškos lažybos. Tačiau šio žaidimo esmė yra paprasta – tereikia mėgautis lažybomis, nepriklausomai nuo to laimėsi, ar ne. Juk geriausias lažybų dalyvis yra tas, kuris yra laimingas. Taigi, aš esu tas laimingasis (kvatoja). Ne dėl uždarbio ar milijonų, bet dėl paties žaidimo proceso.
