Dudukas jam yra tarsi rezonatorius, padedantis perteiki emociją: „Tai vienas iš mano vidinės kalbos instrumentų. Kaip poetai renkasi žodžius, o dailininkai spalvas ir pieštukus, taip aš renkuosi skirtingus instrumentus. Šiuo kūriniu norėjau perduoti vidinį išgyvenimą, skausmą, liūdesį ir pokyčių emocijas, kurias kiekvienas iš mūsų anksčiau ar vėliau patiria“, – sakė jis.
Šis „Saulius Petreikis World Orchestra“ kūrinys gimė pavasarį, kuomet dienos dar būna pilkos, o nuotaika – melancholiška, tad S. Petreikis duduku perteikė pavasarišką liūdesį, jam pačiam primenantį raudą. Dzūkijos miškų apsuptyje sukurtos „Duduko ašaros“ susijungė su režisierės Lauros Tamošiūnaitės ir operatorės Elvinos Nevardauskaitės interpretacija, kurioje gamtos motyvai įgauna magišką atspalvį.
L.Tamošiūnaitė pasakojo, jog išgirdus pirmuosius „Duduko ašarų“ garsus, jai kilo mintis vaizdo klipe papasakoti istoriją apie žmogų, kuris patiria stiprų vidinį pokytį. Herojaus istorija prasideda nuo hipnozės seanso, vykstančio psichologo kėdėje, o vėliau, persikėlusi į jo pasąmonės pasaulį, tampa panaši į mitologinį pasakojimą, kurio pagrindinis motyvas – žmogaus ryšys su gamta.
„Anksčiau pasaulis gyveno išgyvenimo – alkio, karo, bado režime, tad žmogaus sąmonę stimuliuodavo poreikis gintis, pulti. Dabartinis žmogus gyvena visai kitaip. Šios istorijos herojus ir yra šiuolaikinis žmogus, kuris turi išspręsti daugybę psichologinių klausimų, ir, įveikęs savo baimes, sugeba pasikeisti – sakė L.Tamošiūnaitė.
„Duduko ašarų“ vaizdo klipas buvo filmuotas išskirtiniu gamtos grožiu pasižyminčiose Lietuvos vietose – Anykščių labirintų parke, Šeimyniškėlių piliakalnio, vadinamo Voruta, aplinkoje, taip pat Telšių apylinkėse ir jose esančiame P.Dabrišiaus žvėrinčiuje. Dvasinėje kelionėje vaizdo klipo herojų lydi prijaukinta vilkė, simbolizuojanti laisvę, susijungimą su instinktais ir drąsą. L.Tamošiūnaitė sakė, jog šioje istorijoje vilkė yra tarsi istorijos veikėjo intuicija, vedanti jį link to taško, kuriame jis gali pasikeisti.
O patį herojų įkūnijęs aktorius Petras Šimonis pasakojo, jog aplinka, kurioje filmavosi, buvo tokia įtaigi, jog jam net nereikėjo vaidinti – tereikėjo išbūti istorijoje, kuri tarsi vyko savaime. Prieš kulminacinę sceną, kurioje jo kuriamas personažas išgyvena susiliejimą su gamta ir patiria vidinį pokytį, aktorius sakė labai jaudinęsis: „Jaučiau didžiulį jaudulį, tarsi eičiau pasakyti kažkokią svarbią žinutę, kurios pats iki galo nesuprantu. Ši istorija yra apie tai, kad mes dažnai jaučiame, ko norime, tačiau negalime to suprasti sąmoningai. Tam, kad žinotume, kuriuo keliu eiti, turime save analizuoti. Man šis atradimas įvyko, ne tik kaip vaizdo klipo herojui, bet ir kaip žmogui“, – sakė jis.
Kūrybinis procesas buvo labai jaudinantis visai komandai. L.Tamošiūnaitė ir E.Nevardauskaitė pasakojo, kad niekas tiksliai nežinojo, kaip vyks kulminacinė scena, tačiau pasąmonė kuždėjusi, kad vyks kažkas ypatingo. „Visi buvo paveikti aplinkos autentikos ir magijos – gamta mus lydėjo lyg pagal scenarijų: būtent tada, kai reikėjo, buvo ir nuostabus saulėlydis, ir apsiniaukęs dangus, ir lietus“, – sakė L.Tamošiūnaitė.
Filmuojant gamtą ir sceną prie šamano laužo, operatorei E.Nevardauskaitei pravertė dokumentinio kino patirtis. „Visi nežinojome, kas tiksliai vyks, tad Petras, aš ir Laura turėjome būti stipriai susijungę mintimis ir pajausti, kur, kada ir ką filmuoti. Išnaudojant gamtos elementus ir stichijas ir natūralius apšvietimo resursus, pasisekė sukurti sapniškai mistišką vaizdą. Labai norėjome vaizdu perteikti vidinės kelionės jausmą“, – sakė ji.
P.Šimoniui įspūdį paliko glaudus S. Petreikio ryšys su gamta: „Kai tik atvyko, išsiėmė instrumentus, pradėjo groti, basomis vaikščiodamas po žolę, jam iš karto atsiliepė gyvūnai“, – prisiminimais dalinosi aktorius. S.Petreikis glaudų ryšį su gamta kuria per muziką, nes ji įkvepia – ne konkrečioms idėjoms, bet laisvai minčių tėkmei ir suteikia ramybės jausmą. „Šiame kūrinyje teksto nėra, visos emocijos perteiktos instrumentiniais garsais.
Tuo metu, kai kūriau, daug laiko leidau gamtoje, nes jaučiausi liūdnas, gyvenime vyko asmeniniai pokyčiai. Vieno pasivaikščiojimo metu gimė melodija, kurioje, atrodo, sugulė visos susikaupusios ašaros. Tą melodiją harmoniniais garsais apvilko brolis Donatas, o vaizdo klipo kūrėjos „Duduko ašaras“ pamatė ir išgyveno savaip, ir man jų interpretacija yra labai graži“, – mintimis apie kūrybos procesą dalinosi jis.
Filmavimo metu kūrybinė komanda apsistojo Telšių kunigų seminarijoje. Jos aplinka ir gamtos apsuptis sukūrė nekasdienišką atmosferą. „Mums patiems tai buvo lyg dvasinė kelionė – mistiška ir transformuojanti. „Duduko ašarų“ muzika yra labai giliai paliečianti, gydanti – jos jausmingumas ir skausmingumas man iš karto siejosi su vidinių pokyčių tema“, – sakė E.Nevardauskaitė.
Tad dvasinę „Duduko ašarų“ kelionę, prasidėjusią Vilniuje, besitęsusią Anykščius ir Telšius supančioje gamtoje ir pasibaigusią herojaus pergale prieš vidines baimes, išgyveno ne tik istorijos herojus, bet ir jos kūrėjai. Laimingą pabaigą simbolizuoja personažo draugystė su istorijos pradžioje jį išgąsdinusia vilke: kadras, kuriame ji laižo veidą, buvo neplanuotas, ir, anot, P.Šimonio, labai netikėtas ir malonus, tad vienareikšmiškai nuspręsta jį įtraukti į „Duduko ašarų“ pasakojimą. O anapus kadro liko ant medžių kabančios lūšys, keisti susidūrimai su elne ir autentiški kūrybinės komandos išgyvenimai.
„Duduko ašaros“ skamba naujausioje Sauliaus Petreikio programoje „Laisvė šaukia".
