Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas ir muzikos kūrėja bei atlikėja Justė Arlauskaitė-Jazzu dalį vasaros ketina praleisti Lietuvos sostinėje, kuri jiems abiem – vienas mieliausių kampelių pasaulyje. Susitikome su šiais skirtingų muzikos stilių atstovais ir pasmalsavome, kuo jiems patrauklus Vilnius vasarą…
Modestas Pitrėnas: Vilnius – tai miestas, kuriame man gera. Miestas su baroko fasadu ir XXI a. didmiesčio nesapnavusiu interjeru, kuriame jauku ir paprasta gyventi. Taip jis ir skamba – nepretenzingai, neprievartiniai, net, sakyčiau, ekologiškai. Be didesnių spūsčių, tiesioginių skrydžių, globalių ambicijų. Žodžiu, toks mielas Europos kaimas. Tokiame mieste gera muzikuoti ir auginti vaikus.
Justė Arlauskaitė-Jazzu: Man Vilnius skamba kaip lietus, Oginskio polonezas ir žalia arbata. Mėgstu groti vieną tėčio mylimiausių kūrinių – būtent šį polonezą. Senamiestyje, savo bute dažnai jį skambinu lyjant lietui.
TAIP PAT SKAITYKITE: Į Valdovų rūmuose vyksiantį festivalį „Midsummer Vilnius“ kvies žymiausi pasaulio ir Lietuvos atlikėjai
Jei Vilniuje apsilanko jūsų draugai ar kolegos, kokį Vilnių jiems parodote?
M.Pitrėnas: Su draugais aplankome keletą ortodoksų ir katalikų šventovių, tada juos paklaidinu mažiau išbraidytame senamiesty ir, galiausiai, vežuosi į savo privatų gamtos kampą, kuriame jie gali rinktis kokybišką bendravimą ir tiesiog tobulą nebendravimą. Taigi svečiai išsiveža kompleksinius miesto architektūros, sociumo atmosferos bei konkretaus bendravimo dvasią jungiančius prisiminimus. Bent aš taip tikiuosi.
Jazzu: Vilniaus senamiestis – vienas gražiausių senamiesčių visame pasaulyje. Tai magiška vieta, alsuojanti istorija – kiek daug jame akmens, bažnyčių, parkų! Yra nemažai jaukių, savų vietų, Vilnius alsuoja menu, teatru, jaukiomis vyninėmis… O kokia stebuklinga Užupio dvasia! Manau, būnant bet kuriame mieste yra labai svarbu sutikti tinkamus žmones – kadangi esu Vilniaus senamiesčio senbuvė, žinau gražiausias ir mieliausias vietas.
O kokiose muzikinėse erdvėse, jūsų nuomone, gražiausiai atsiskleidžia muzika?
Jazzu: Nors dažniausiai dainuoju didelėse koncertų salėse, man visgi jaukiausia koncertuoti kamerinėje aplinkoje. O šiaip pati muzika diktuoja, kur ji turėtų būti atlikta. Jei „stadioninė“ roko grupė grotų filharmonijoje, būtų mažų mažiausiai keista (šypsosi).
M.Pitrėnas: Muzika atsiskleidžia ten, kur kompozitorius jai skyrė skambėti, t. y. koncertų salėse arba bažnyčiose, jei tai sakralinė muzika. Beje, Vilnius turi tik vieną šiam tikslui statytą erdvę – tai Nacionalinė filharmonija. Žiauriai graudu, kai supranti gyvenąs valstybėje, kuri per savo valstybingumo šimtmetį nėra pastačiusi nė vienos koncertų salės! Vien arenos, inkubatoriai ir operos teatras su prasta akustika. Todėl yra labai svarbūs bet kokie mėginimai muziką eksportuoti ir pritaikyti ja vartotojų poreikiams. Neslėpsiu, nesu didelis „open air“ fanas. Muzika po atviru dangumi netenka vieno pagrindinių savo komponentų – intymumo. Čia kalbu apie akustinę, klasikinę, nemikrofonizuotą muziką. Dirigentas – žmogus, kurio profesija yra vadovauti. O kaip galiu atvirame ore vadovauti mikrofonus ir atlikėjų natas „užpučiančiam“ vėjo šuorui, lietui, varnų ar baikerių akustiniams „inkliuzams“? Nepaisant to, tokie koncertai yra populiarūs ir vien jau todėl – reikalingi. Žaviuosi koncertų organizatoriais, neišsigąstančiais mano įvardytų ir finansinių iššūkių.
Kaip matote Lietuvos sostinę vasarą: kaip pasikeičia gyvasis Vilniaus veidas?
M.Pitrėnas: Jokia čia paslaptis – Vilnius vasarą ištuštėja. Daugelis gaudančių gerą orą pasitraukia į užmiesčius ar užsienius, dar ir į mūsų dirbtinio gintaro pajūrį. Mano pastarųjų metų stebėjimai sutampa su fantazijomis: regiu vis daugiau apsilankančių užsieniečių – kultūros ir istorijos, pramogų ir nuotykių ieškotojų. Jie pozityviai keičia miesto veidą, viliuosi, kad dalis jų taps ir festivalio „Midsummer Vilnius“ svečiais ir tai virs tradicija.
Jazzu: Kaip man patinka Nida rudenį, taip patinka Vilnius vasarą. Jis tuštesnis, žinoma. O tos vasaros naktys! Ant Vilniaus stogų dainuojant susikibus rankomis su geriausiais draugais… Arba lipant ant „Barbakano“ šimtąjį kartą skaičiuoti bažnyčių bokštų… Džiaugiuosi, kad Vilnius vasarą nepamiršta ir muzikos. Ir štai dabar mes kuriame vasarišką miesto istoriją festivalyje „Midsummer Vilnius“!
Juste, Modestai, jūsų jau paminėto festivalio „Midsummer Vilnius“ scenoje pasirodysite drauge. Gal jau kartu peržvelgėte aranžuotes, aptarėte koncerto planą? Ar nesunku rasti bendrą viziją ir kalbą?
M.Pitrėnas: Kaip tik šiuo metu Justė jau sudėliojo koncerto kūrinių sąrašą, kuris artimiausiu metu kartu bus išgrynintas. Smagu, kai pagalvoji: charizmatiškiausia Lietuvos pop scenos diva, legendinis Lietuvos kamerinis orkestras, vienas geriausių aranžuotojų – gali būti visai neblogai. Justė labai nuosekliai ir reikliai dėlioja savo prioritetus, norime, kad koncerte skambėtų ne vien Jazzu hitai, bet ir džiazo standartai, kūriniai iš Justės naujo albumo. Koncerto erdvė – LDK valdovų rūmų kiemas – ir dalyviai, ko gero, nulems koncerto formatą. Čia lemiamas elementas bus ne šou, o prisipažinimas jausmuose intymiomis baladėmis.
Jazzu: Pati prieš tapdama dainininke grojau fortepijonu. Visą gyvenimą dirbau komandoje – ji reikalinga, kad gimtų muzika. Be žmonių nieko nepasiekčiau. Aš nemoku diriguoti, tad man reikia Modesto, o kad koncerte pasigirstų balsas – reikia manęs. Su Modestu susibendravome, tikrai randame bendrą kalbą. Kamerinis orkestras, skambėsiantis LDK Valdovų rūmų kieme, iškart nuteikia kitaip. Vasarą po žvaigždėtu dangumi, girdint orkestrą tikiesi romantikos, melancholijos. Esu patologinė melancholikė. O kalbant apie aranžuotes, sutarėme, kad būsime lankstūs, nenusibrėžėme nepajudinamų ribų. Dirbant su dideliu būriu žmonių viskas kitaip. Tai įpareigoja.
Abu esate apvažiavę daug savo žanro festivalių ir Lietuvoje, ir užsienyje. O ar mėgstate atsidurti kitoje – festivalio klausytojo pusėje?
Jazzu: Festivaliuose dalyvauju visgi dažniau kaip atlikėja, ne lankytoja. Nemėgstu būti minios dalis, pastaruoju metu ypač privengiu didelių susibūrimo vietų, nes jos mane vargina. Bet jei man kažkas tikrai labai patinka – nepaisant nieko važiuoju ir klausau. Festivalis „Midsummer Vilnius“ – visai kitoks. Sakyčiau, tai labai orus festivalis, į kurį einant norisi pasipuošti, kuriame skambanti muzika pakelia ant sparnų. Norisi būti visapusiškai gražiam. Į šio festivalio koncertus eisiu ir kaip klausytoja.
M.Pitrėnas: Esu dirigavęs daugelyje festivalių po atviru dangumi, bet, kaip minėjau, „open air“ koncertai – ne mano pasirinkimas, todėl jei nedirbu ir dar tebenoriu muzikos, renkuosi erdves su gera natūralia akustika arba ryškiausiais šių laikų interpretatoriais. Visgi turiu pripažinti, kad ilsėtis net ir tomis idealiomis sąlygomis, kai girdi tobuliausius planetos garsus, yra nelengva. Pagaunu save stebint, analizuojant atlikėjus, jų pasirinkimus ir mąstymo kelią. Tada suprantu, kad ir tų didžiųjų pavardžių daromos klaidos ar netikslumai nėra lemiantys. Lemiamas jų profesionalus ir estetiškas muzikavimo būdas, skonis ir muzikinis intelektas.
Atlikėja Jazzu ir Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno, festivalyje „Mudsummer Vilnius“, LDK Valdovų rūmų kieme klausytojų lauks liepos 28 d.
