„Kontrolė“ (2007)
Biografinis filmas apie Ianą Curtisą, pagrindinį „Joy Division“ dainininką ir lyriką, režisuotas fotografo Antono Corbijno ir paremtas jo žmonos Deborah Curtis atsiminimų knyga. „Joy Division“ – 8 dešimtmečio pabaigoje susikūrusi post-punk grupė, kuri atvėrė kelią ir praplėtė muzikos suvokimą už tuomet karaliavusio punk-roko ribų.
Filmą įrėmina melancholiška, niūri, tačiau savaip užburianti filmo nuotaika. Ją papildo vaizduojama žavinga, jauna, tačiau be galo liūdna I.Curtiso asmenybė. Tai puikiai iliustruoja kritikų mintis, kad vaizduojamas pagrindinis veikėjas svajoja ne spalvomis, o šešėliais. Nenuostabu, kad ir pati juosta nepasižymi spalvomis, tačiau tai nekliudo filmo paveikumui ir tikslui papasakoti apie atlikėjo paskutinius 7 gyvenimo metus.
Kelias nuo vaikino, savo kambaryje Mančesteryje klausiusio muzikos iki grupės sukūrimo, dviejų išleistų albumų ir planuojamo turo po Ameriką. Filme „Joy Division“ dainas taip pat atlieka atlieka Davidas Bowie, „Sex Pistols“, „The Killers“.
„Velnio nuotaka“ (1973)
Arūno Žebriūno režisuotas pirmasis lietuviškas miuziklas pagal Kazio Borutos apysaką „Baltaragio malūnas“, kuri tikriausiai daugeliui pažįstama iš mokyklos laikų. Filme gausu į Lietuvos kino istoriją patekusių, charizmatiškų veidų (kaip Vaiva Mainelytė, kuri buvo laikoma grožio ir moteriškumo etalonu) ir visiems atpažįstamų balsų (Vytautas Kernagis, Birutė Dambrauskaitė).
Filmas buvo sumanytas kaip savotiškas atsakas Andrew Lloydo Webberio miuziklui „Jėzus Kristus superžvaigždė“.
Įdomu, kad filmas buvo sumanytas kaip savotiškas atsakas Andrew Lloydo Webberio miuziklui „Jėzus Kristus superžvaigždė“. Nuotaikinga, spalvinga, paveiki kino juosta ir pažįstamos melodijos, kaip Jurgos arija, „įsuka“ žiūrovą į istorijos sūkurį ir neleidžia atplėšti akių. Vaidybiniame filme suderinti tiek folkloro, tiek popmeno elementai, visai kaip gaivališka, jaunatviška Jurgos ir Girdvainio energija ir Baltaragio kančia. Savo epochą pralenkianti Lietuvos kino klasika, kurią svarbu pamatyti kiekvienam.
„Ekstazė“ („Climax“, 2018)
„Ekstazė“ mus perkelia į 1996-ųjų Prancūziją, kai vieną žiemos vakarą apleistoje mokykloje šokėjų trupė repeticiją užbaigia vakarėliu. Paaiškėjus, jog kažkas sangriją „pagardino“ LSD, įvykiai pradeda klostytis tragiškai.
Šios Gasparo Noé juostos premjera įvyko prestižiniame Kanų kino festivalyje. Nors siužetas vertintas nevienareikšmiškai (buvo tiek nepatenkintų jo tiesmukumu, tiek lyginusių jį net su bibline Babelio bokšto istorija), labiausiai kritikai liaupsino filmo kinematografiją (vienas iš kadrų trunka virš 40 minučių), choreografiją, vaidybą. Ir žinoma, kruopščiai sudėliotą garso takelį, prie kurio prisidėjo tokie kūrėjai kaip Jeanas-Marcas Cerrone’as, juostai adaptavęs savo įrašą „Supernature“, ir Thomas Bangalter’is, žymiojo dueto „Daft Punk“ narys, su G.Noé jau dirbęs ne sykį.
„Ekstazė“ paremta tikrais įvykiais, dialogai (su viena išimtimi) improvizuoti tiesiog filmavimo aikštelėje, o visos 96-ios minutės užpildytos galybe drąsių režisūrinių sprendimų.
„Pabėgėlės“ („The Runaways“, 2010)
Filmas apie 7-ąjį dešimtmetį ir į muzikos sceną įsiveržusią skandalingą merginų roko grupę „The Runaways“. Merginos, kurios „pasibeldė“ į „roko duris“. Istorija – apie pagrindinę vokalistę Cherie Currie, grupės įkūrėją ir gitaristę Joan Jett ir grupės vadybininką Kimą Fowley.
Filmas paremtas pačios C.Currie atsiminimų knyga. Susipažįstame su jaunomis merginomis, kurios svajoja tapti roko žvaigždėmis, jų grupės susikūrimo istorija ir jų tarpusavio santykiais. Pagrindiniai filmo aktoriai (Kristen Stewart, Dakota Fanning ir Michaelas Shannonas) išpildė net pačios C.Currie lūkesčius ir sulaukė daugybės pagyrų. Galbūt filmas romantizuoja ir neparodo visos tiesos apie 1970 grupę, tačiau filmo energija, kaip ir pačios grupės muzika, užveda ir įkūnija jaunatvišką dvasią ir 7-ojo dešimtmečio Ameriką. Istorija įkvepia pasileisti plaukus ir šokti pagal dainą „Cherry Bomb“.
„Anima“ (2018)
„Anima“ išsiskiria savo formatu. Viskas prasidėjo nuo britų muzikanto Thomo Yorke’o, įkūrusio garsiąją grupę „Radiohead“, trečiojo solinio albumo. Baigėsi amerikiečio Paulo Thomaso Andersono režisuotu trumpametražiu, 2020-ųjų metų „Grammy“ apdovanojimuose nominuotu geriausio muzikinio filmo titului. Istorija apie patį T.Yorke'ą ir Dajaną Roncione, aktorę ir atlikėjo mylimąją tikrame gyvenime.
Jų žvilgsniai susitinka traukinyje, ji netyčia palieka lagaminą, o jis nuskuba paskui ją siekdamas tą lagaminą sugrąžinti. Būtent tuomet žiūrovai įtraukiami į Prahos vaizdų, Damieno Jalet choreografijos bei specialiai juostai kurtų platformų ir projekcijų virtinę. Pasak pačių autorių, filmui įtakos turėjo George’o Orwello romanas „1984“ ir Charlie Chaplino kūryba. Albumas užėmė pirmą vietą „Billboard“ elektroninės muzikos sąraše ir pirmavo įvairių šalių šimtukuose.
„8 mylia“ („8 mile“, 2002)
Eminemo vaidybinis debiutas Curtiso Hansono režisuotoje hiphopo dramoje buvo didžiulis pasisekimas, atnešęs atlikėjui šlovę. Tai istorija apie reperį, siekiantį užsitarnauti vardą tarp šio žanro atstovų, kuriame iki tol dominavo afroamerikiečiai. Filme skambanti daina „Lose Yourself“ išsiveržė į „Billboard“ topus, netrukus pelnė „Oskaro“ apdovanojimą už geriausią dainą. Garso takelį sudaro 16 įrašų, tarp jų tokių garsenybių kaip „Jay-Z“ ir „50 Cent“ kūryba.
Juosta susišlavė 50 milijonų dolerių vien premjeros savaitgalio metu ir buvo pelnė „Rotten Tomatoes: Certified Fresh“ titulu, joje gausu autobiografinių Eminemo gyvenimo detalių. Beje, „8 Mile“ pavadinimas kilo iš „8 Mile Road“ autostrados JAV, jungiančios Detroitą (kur daugiau nei 80 proc. gyventojų juodaodžiai) ir baltaodžių gyvenvietes šiaurėje.
„Meilė ir gailestingumas“ („Love & Mercy“, 2014)
Turbūt nebūtų įmanoma su niekuo supainioti unikalaus „The Beach Boys“ skambesio, kuris nukelia tiesiai į saulėtą Kaliforniją. Filmo siužetas sutelktas ties šios grupės lyderiu, dainų autoriumi ir vienu iš grupės įkūrėju Brianu Wilsonu bei jo psichine sveikata. Viso filmo metu keliaujame tarp 1960-tųjų ir 1980-tųjų, dviejų skirtingų, bet ne mažiau svarbių laikotarpių atlikėjo gyvenime. Pats B. Wilsonas teigė, kad filmas tikroviškas, ir jis tikisi, kad įkvėps ne tik pamatyti, bet ir pajausti jo išgyvenimus. Filmo režisierius ir prodiuseris Billas Pohlandas, žinomas dėl filmų „12 vergovės metų“ ir „Kuprotas kalnas“, ne tik perteikė istoriją, bet ir leido pažinti B.Wilsono asmenybę, jo kūrybos procesus, pakilimus ir nuosmukius. Šis filmas svarbus, nes kalbama apie psichinę sveikatą, netinkamus santykius. Jautri kino juosta apie genijų ir jo išgyvenimo istoriją.
„Vasara“ („Leto“, 2018)
Tai pripažinto režisieriaus Kirilo Serebrenikovo filmas pirmiausia apie jaunystę, polėkį ir roko muziką, kuri liudijo išsilaisvinimą, maištą ir svajones pakeisti pasaulį. Žiūrint jį apima noras patirti tą melancholišką laiką ir erdvę, apie kurią galbūt nė nežinojome.
9-ojo dešimtmečio vasarą Leningrado pogrindyje griaudint roko muzikai, susitinka trys jauni žmonės – legendinės sovietmečio roko grupės „Kino“ lyderis Viktoras Cojus, jo idealas Mike’as Naumenko (iš grupės „Zoopark“) ir jo gražuolė žmona Natalija. Viso filmo metu vystoma meilės, laisvės, kūrybos, bet taip pat užgniaužtų norų ir jų neišsipildymo tema. Filmą nuspalvina išgalvoti, komiški elementai skambant užsienio atlikėjų muzikai (kuri įkvėpė ir filmo veikėjus). Nenustebkite išgirdę grupės „Talking Heads“ dainą „Psycho Killer“ ar „Iggy Pop“ dainą „The Passenger“. Pankiškas maištas, Kanų kino festivalio apdovanotas garso takelis ir jausminga, subtili meilės istorija susipina į Vasarą.
„Muzikos garsai“ („The Sound of Music“, 1965)
Visiems puikiai žinoma muzikinė juosta apie vienuole tapti siekiančią jauną merginą iš Austrijos. Nusiųsta į našlio, niūraus laivyno kapitono namus, ji atsineša šilumą, meilę bei dainas ir susibičiuliauja su jo septyniais vaikais. Nepakartojamieji Julie Andrews ir Christopheris Plummeris šiandien vis dar noriai pluša kino industrijoje.
Filmas pastatytas pagal 1959-ųjų miuziklą tuo pačiu pavadinimu ir išgelbėjo „20th Century Fox“ nuo bankroto, uždirbęs beveik 35 kartus daugiau nei buvo skirta jam pastatyti. Sunku įsivaizduoti, tačiau nedaug trūko, kad J. Andrews išvis nebūtų parinkta, mat niekas netikėjo, kad teatro aktorė galėtų vaidinti kine. „Muzikos garsai“ susižėrė penkis „Oskaro“ bei du „Auksinio gaublio“ apdovanojimus, ligi šių dienų linksniuojami tarp kino klasika tapusių filmų, o garso takelis buvo kelis kartus perleistas ir pripažintas vienu sėkmingiausių.
„Amy“ (2015)
Pabaigai, „Amy“. Tai dokumentika apie merginą, pagarsėjusią savo unikalia aura, skandalingu gyvenimo būdu, bet tuo pačiu tyra muzika ir žavinga asmenybe. Filmas yra duoklė jos palikimui.
Nuo pat 2013-ųjų, kai buvo paskelbta apie projekto pradžią, dešimtys Amy Winehouse draugų ir artimųjų prisidėjo savo pasakojimais ir filmuota medžiaga. Praėjus dvejiems metams, režisierius Asifas Kapadia su komanda pristatė darbą Kanuose. Nepaisant dainininkės tėvo replikų dėl neteisingo jo ir dukters santykių vaizdavimo, filmas buvo vertinamas teigiamai, nusinešė galybę apdovanojimų, tarp jų „Grammy“ ir „Oskarą“. Juostos garso takelį sudaro Antonio Pinto kompozicijos ir, žinoma, garsiausios A.Winehouse dainos.
