Pasirodo, Giedrius jau nuo 2009-ųjų įkūręs stilizuotą senovinės muzikos ansamblį „Hansanova“.
– Giedriau, nuo ko viskas prasidėjo?
– Mudu su žmona ir vaikystės draugu Juliumi Dosinu buvome Viduramžių švenčių entuziastai ir kartu lankydavomės įvairiose tokio pobūdžio šventėse kaip žiūrovai. Kankino klausimas, kaip galėtume patapti tokio gyvenimo stiliaus puoselėtojais ir atitinkamų švenčių dalyviais. Gamintis Viduramžių šarvų ir kautis riterių kovose nemokame. Iš senovinių lankų šaudome prastai. Į senovinę juvelyriką irgi, tik pažiūrėti gražu. Bet juk esame muzikantai. Kodėl nesukurti Viduramžių muzikos grupės? Ypač, kai tokių grupių tuo metu Lietuvoje fronte apskritai nebuvo. Taip jau 13-a metų gyvenu gyvenimą, kada sėdu į laiko mašiną ir persikeliu į Viduramžius.
– Jūsų grupės pavadinimas „Hansanova“. Kaip jis kilo ir ką reiškia?
– Pavadinimas reiškia „Naujają Hanzą“. Tai buvo Viduramžių pirklių tinklas, apraizgęs Šiaurės Europą, o vienas Lietuvos miestas taip pat priklausė šiam tinklui. Tai mūsų gimtasis Kaunas. Istorijos šaltiniai teigia, kad tai buvo galingas ir pakankamai tobulas bendradarbiavimo tinklas, greičiausiai davęs pamatus Europos Sąjungai. Pavadinimas pasirodė tinkamas ir artimas širdžiai, todėl jį ir pasirinkome.
– Kas Jūsų muzikiniai pakeleiviai?
– Tai mano žmona Indrė, draugas Julius, o dabar į sceną kartu žengia ir mūsų dukrelė Saulė Balčiūnaitė (9 m.), grojanti mušamaisiais, bei Juliaus dukra – perkusininkė ir pritariančioji vokalistė Julija (11 m.). Kurį laiką prie mūsų ansamblio pučiamaisiais instrumentais jau yra prisijungęs ir mano tėtis – Rimantas Balčiūnas. Taigi iš viso esame šešiese.
– Kur būtent tokiame – Viduramžių amplua – Jus galime sutikti?
– Ansamblis keliauja per miestų šventes, Viduramžių festivalius visame Baltijos regione. Neseniai koncertavę Talino Viduramžių šventėje, visiškai ekspromtu, pasitarę prieš pat pasirodymą, užgrojome mūsų lietuvių liaudies kūrinį „Pjoviau šieną". Nežinau, kodėl taip pagalvojome, bet pamaniau, kad įvairiatautei publikai bus netikėta ir egzotiška išgirsti dainingų ir įdomių sąskambių turinčią mūsų kalbą. Be to ir pati dainos muzika skamba kiek kitaip, nei panašių laikų vakarietiški liaudies kūriniai. Nei blogiau, nei geriau, tiesiog kitoniškai.
Spėjimas pasiteisino, ir uždainavus šią dainą Talino rotušės aikštėje, pakilo filmuojančių telefonų miškas, o vietinių estų, bei turistų veiduose nušvito šypsenos. Išgirsti piratiškas, taverno stiliaus keltiškas ir germaniškas daineles iš mūsų tikrai buvo galima tikėtis, tačiau toks kūrinys buvo siurprizas net ir pro šalį ėjusiems lietuvių turistams, kurie nuoširdžiai padėkojo, kad toli nuo namų, išgirdo lietuvių kalbą. Iki kol mes neužgrojome šios dainos, jie šventai tikėjo, kad mes esame užsieniečių grupė.
– Ko gero, ši netikėta lietuvių liaudies kūrinio sėkmė lėmė naujausią Jūsų muzikinį darbą?
– Tikra tiesa. Vasarai einant į pabaigą, negalime atsigrožėti savo gimtinės vaizdais. Šiuo metu, keliaujant į sodybą netoli Kauno, neįmanoma nepastebėti auksu geltonuojančių beribių laukų. Vienuose vis dar banguoja grūdinės kultūros, kituose jau ražiena ir susukti šieno rulonai. Čiupome vaizdo kameras, senelio rastus senovinius sodo įrankius ir skuodėme į tuos nuostabius laukus filmuoti šios lietuvių liaudies dainos.
– Kuo ši daina skirsis nuo lietuvio ausiai įprasto originalo?
– Naujos aranžuotės skambesiui įdėjome daug pastangų. Norėjome, kad skambėtų ir senoviškai, ir šiuolaikiniam žmogui kojos kilnotis pradėtų. Savo sukauptais senoviniais instrumentais vietoj valso ritmo užgrojome beveik diskotekiškai. Dainoje išgirsite įvairiausių populiarių vakarų Europos senovinių instrumentų: keltišką buzuki, airišką bodraną, škotišką dūdmaišį, lazdakankles ir kitus lietuvio ausiai neįprastus muzikos instrumentus.
– Nauja daina ir vaizdo klipas – jau nuo šiandien pasiekiami klausytojams. Kokios emocijos kilo po vaizdo klipo filmavimo?
– Po septynių valandų vaizdo klipo filmavimo, klampojome per ražieną nešini grėbliais ir dalgiais. Eidamas priekyje, atsisukau į savo šeimos muzikantus ir pagalvojau, kad tokį vaizdą dabar galėčiau pamatyti tik paveiksluose. Senoviškai apsirėdę laukų darbininkai su tūkstančius metų skaičiuojančiais įrankiais. Kita vertus, kuo mes skiriamės nuo žmonių, gyvenusių prieš 500 metų? Ko gero, ir jie po darbo dienos laukuose, linksmai keliaudavo namo ir krėsdavo išdaigas. Apie tai ir mūsų aranžuota, lietuvių liaudies darbo daina „Pjoviau šieną".
