Neabejotinai, dauguma iš 11 tūkst. gerbėjų, susirinkusių į visus bilietus išpardavusį koncertą Rygoje, atėjo pasiklausyti dievinamos muzikos, tačiau tai, kas verčia dar ir dar kartą (mano atveju – jau penktą kartą vien šiame ture) grįžti į koncertus – energingas ir akis prikaustantis grupės narių pasirodymas.
Žinoma, dėl to daugiausiai nuopelnų susižeria vokalistas Dave‘as Gahanas, kuris grupės gerbėjų akyse yra neprilygstamas sekso simbolis. Už kelių mėnesių 52-ąjį gimtadienį švęsiantis charizmatiškasis dainininkas energijos vulkanu kiekviename koncerte įrodo, kad jis sugebėjo išgyventi viską – nuo narkotikų perdozavimo ir bandymo nusižudyti iki piktybinio auglio. Žele sutepti ir kruopščiai atgal sušukuoti D.Gahano plaukai nuo svaigulį keliančių piruetų ir šokinėjimų pradėjo draikytis pirmųjų dainų metu, o sidabrinis blizgantis švarkas buvo numestas į užkulisius jau pirmosiomis koncerto minutėmis. Kiekvienas D.Gahano judesys – ar tai būtų hipnotizuojantys klubų lingavimai, moteris (ir vyrus!) spiegti priverčiantis tarpkojo sugriebimas, ar ne patys padoriausi veiksmai su mikrofonu – neleido nuo jo atplėšti akių.
Po pirmųjų „Welcome to My World“ ir „Angel“ dainų iš naujojo albumo grupė vieną po kitos pateikinėjo muzikines dovanas didžiausiems savo gerbėjams. „Walking In My Shoes“, „Black Celebration“, „In Your Room“ ir „Policy Of Truth“ minią privertė dainuoti kartu ir pakilti net iš sėdimų vietų. Į publikos šėlsmą D.Gahanas atsakė nusimesdamas liemenę ir atidengdamas treniruotą ir tatuiruotą kūną.
Tradiciškai koncerto viduryje D.Gahano roko žvaigždės šou kelioms dainoms pakeitė emocingas M.L.Gore‘o pasirodymas. Prieš pusmetį Vilniuje pasirinkęs jautrias „Home“ ir „Higher Love“, Rygoje jis atskleidė kitą savo pusę su subtiliai erotiškomis „Slow“ ir „Blue Dress“.
Grįžęs į sceną D.Gahanas ramią nuotaiką pratęsė su didžiausiu „Delta Machine“ hitu – „Heaven“. Ja poilsis publikos kojoms baigėsi iki pat grupės sugrįžimo ant scenos pakartojimui. Pirmieji Lietuvoje šiame ture negirdėtos dainos „Behind The Wheel“ garsai buvo palydėti kurtinančiais šauksmais iš dainą iškart atpažinusios minios. Vėliau „Depeche Mode“ įrodė gebantys net ir tuo pačiu kūriniu nustebinti su kitokia „A Pain That I‘m Used To“ versija. Ją lydėjo ritminga „A Question Of Time“, kurios metu publika aklai kartojo D.Gahano įnirtingą plojimą.
Jeigu ir buvo tik netyčia į koncertą patekusių žiūrovų, net ir jie turėjo kartu dainuoti populiariausią ir vieną gerbėjų mylimiausių dainų „Enjoy The Silence“, kurios metu, kaip ir paprastai, dalį vokalo partijos Rygoje buvo patikėta atlikti publikai, kurioje šėlo ir keli šimtai iš Lietuvos atvykusių gerbėjų.
Viename interviu D.Gahanas juokavo, kad su savo iš proto publiką vedančiais judesiais jis yra paprasčiausiai brangus striptizo šokėjas. Tai jis puikiai įrodė dainos „Personal Jesus“ metu, kuri, prieš priversdama publiką iškėlus rankas unisonu šaukti „reach out and touch faith“, gerbėjams lenkė kojas lėta ir erotiška bliuzo prisodrinta pradžia su Johną Lee Hookerį primenančiais ritmais.
Po kurtinančio gerbėjų klykimo ir prašymo pakartoti ant scenos grįžusiam M.L.Gore‘ui Rygos publika įrodė, kad daugumai jų tai yra toli gražu ne pirmasis koncertas. Specifiniu plojimu tiksliai palydėję „Shake The Disease“ jie buvo apdovanoti ypatinga „Halo“ versija, kurios metu jie buvo užburti ne tik D.Gahano balso sugebėjimų, bet ir ilgamečio grupės draugo ir bendradarbio Antono Corbijno vizualizacija.
Atidavę duoklę pirmajam albumui su legendine „Just Can‘t Get Enough“ ir rokeriška „I Feel You“, „Depeche Mode“ koncertą pabaigė tik taip, kaip jie moka – daina „Never Let Me Down Again“ su euforijos apimtos publikos rankų lingavimu, kuris atrodo kaip javų laukas per audrą.
Nors „Depeche Mode“ dažnai vadinami synth-pop muzikos pionieriais ir EDM krikštatėviais, Rygoje jie tik dar kartą įrodė, kad grupės narių energija ant scenos, muzika ir jų pačių mėgavimasis pasirodymu nepaklūsta nei laikui, nei madai. O sugebėjimas suderinti pulsuojančią šokių aikštelių muziką su bliuzo prieskoniais ir roko žvaigždžių šou neabejotinai rodo, kad žvėriškos energijos kupinai grupei nėra lygių nei tarp bendraamžių grupių, nei tarp pasekėjų.
„Depeche Mode“ skirtas baras – po aštuonerių metų svajonių
„Depeche Mode“ gerbėjų amžiaus diapazoną puikiai atskleidžia ir vos prieš mėnesį Rygoje atidarytas „DM baras“. Koncerto savaitgalio metu į jį užsukus buvo galima sutikti ir į penktą dešimtį įkopusių gerbėjų, ir nė dešimties neturinčių depešistų atžalų, kurie mintinai moka tėvų dievinamos grupės žodžius (nors tikriausiai jų net ir visų nesupranta).
„DM baro“ savininkas Andris Urbanovičis prisipažino, kad apie tokią vietą svajojo aštuonerius metus. Ir štai tik sausio paskutinę dieną Rygos senamiestyje duris atvėrė „Depeche Mode“ atributika ir nesupainiojama stilistika dekoruotas baras, kuriame galima rasti visko – pradedant geltonomis automobilio durelėmis, atkurtomis pagal vaizdo klipą dainai „Ultra“, ir baigiant specialiu alumi ir depešiškais kokteiliais.
