Pasak Estijos kultūrą dainomis puoselėjančios Mari Kalkun, abi Baltijos šalis – Lietuvą ir Estiją – vienija dramatiška kovų už laisvę istorija ir artumas gamtai. Jautriai reaguodama į karą Ukrainoje, atlikėja savo muzikinį repertuarą papildė dviem naujomis dainomis, skirtomis nuo karo baisumų kenčiančiai Ukrainai paremti.
– Abu Lietuvos ir Estijos miestai – Kaunas ir Tartu – yra Europos kultūros sostinių sąrašuose (Kaunas – šiemet, Tartu – 2024 m.). „Išlikimo menai“ yra Tartu ir Pietų Estijos dalies ateities vizija – gamtos žmonijoje, žmonijos mene, meno Europoje ir Europos pasaulyje vertinimas. Ką ši idėja reiškia jums?
– „Išlikimo menai“ yra labai stipri koncepcija. Pripažinkime, būtent išlikimas yra sąvoka, apibūdinanti tai, su kuo susiduriame pastaraisiais metais ir greičiausiai susidursime ateityje. Šią sąvoką galime taikyti kalbėdami apie ekonomiką, psichologinę žmonių būseną ir ypač ekologiją. Atrodo, kad esame ties riba priimti sprendimus, kurie nulems mūsų vaikų ir pasaulio ateitį. Kultūra ir muzika – galingas įrankis, galintis paveikti šį procesą, nes svarbiausias pokytis – mūsų mąstymo pasikeitimas. Viskas prasideda nuo minties, nuo to, kaip galvojame.
Šiandien taip pat patiriame esminę kovą tarp žmogiškumo ir žiauraus totalitarinio režimo, kur žmogaus gyvybė neturi vertės. Šis susidūrimas vyksta mums priešais akis ir mano kartai priklausantys žmonės pirmą sykį mato tai, galima sakyti, savo kieme. Šokiruoja tai, kad XXI a. vis dar kovojame su tokiomis elementariomis problemomis. Visi europiečiai bus paveikti karo Ukrainoje, visi esame susiję tiek europiniu, tiek pasauliniu lygmeniu – jeigu kas nors patiria skausmą, agresiją, tai paliečia ir mus. Šiandienis valstybių susivienijimas prieš agresorių rodo, kokia stipri ir dar neišnaudota yra vienybės galia. Jeigu šią galią panaudotume ir klimato kaitos problemoms spręsti, žmonija užkirstų kelią katastrofoms.
Klausimas nėra toks, ar išgyvens gamta. Ji gyvuos. Klausimas, ar išliksime mes ir ar jausimės gerai gyvendami Žemėje. Tai klausimas, kurį sau turime užduoti kiekvieną dieną.
Naujausio Mari Kalkun muzikinio kūrinio „Kažkur vyksta karas“, skirto Ukrainai paremti, galite pasiklausyti čia:
– Jau ne kartą buvote Lietuvoje. Kokios jūsų patirtys šioje valstybėje? Ar jaučiate sąsają tarp Lietuvos ir Estijos?
– Pirmasis mano vizitas čia buvo 2014 m. – kartu su muzikos grupe į viešnagę Lietuvoje lydėjome tuometį Estijos prezidentą Toomą Hendriką Ilvesą. Lietuvoje taip pat esu atostogavusi su savo šeima. Čia pažįstu nemažai puikių muzikantų, esu dirbusi su „Music Lithuania“ projektais.
Kalbant atvirai, norėčiau, kad tarp Baltijos šalių būtų daugiau ryšio ir bendradarbiavimo. Atrodo, kad pasaulis mus mato kaip bendrą valstybių junginį, tačiau šio jausmo trūksta mums patiems. Šalys susijusios savo dramatiška istorija, bet stinga draugiškų ar kultūrinių ryšių. Kartu būtume išties stipresni.
– Estija ir Lietuva palaikė viena kitos troškimą būti laisvos. Ką laisvė reiškia jums?
– Šią akimirką laisvė yra daug brangesnė ir trapesnė nei bet kada anksčiau. Karas Ukrainoje parodė, kad vis dar turime kovoti už vertybes, kurias laikėme savaime suprantamomis. Visada stengiausi atsiriboti nuo politikos, tačiau pastaruosius kelerius metus atrodo, kad politika kultūroje ir net muzikoje neišvengiama, su ja susijęs mūsų visų gyvenimas, pradedant aplinkosauga, baigiant kultūros raida ir žmogaus teisėmis. Šias temas į savo kūrybą integruoju kur kas dažniau nei anksčiau.
Laisvė man reiškia galimybę viešai kalbėti ir dainuoti net prieštaringomis temomis. Suprantama, karo ar kitų krizių atveju – ką šiuo metu išgyvename Europoje – visuomenės ir žiniasklaidos dėmesys atitenka šiems įvykiams, todėl kultūra ar gamta sulaukia mažiau dėmesio. Sprendimai dėl aplinkosaugos ar kultūros lieka šių įvykių šešėlyje. Kaip piliečiai turime atidžiai stebėti situaciją ir protestuoti, jei sprendimai ilgainiui būtų žalingi. Šalia visada yra pinigų galia, daranti įtaką politikai. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje svarbu ne pinigai, o tai, ar turime kur gyventi, ar mus supa turtinga kultūra.
Laimė, gyvendami demokratinėje šalyje turime balsą. 2020 m. kartu su Estijos poete Kristiina Ehin parašiau dainą „Pagalbos skambutis ministrui pirmininkui“, siekdama stoti už Estijos folkloro archyvo ir nacionalinių mokslų finansavimą. Daina buvo atlikta tuomečiam ministrui pirmininkui jo interviu radijo laidoje metu ir padėjo gauti paramą archyvo ir kultūriniu požiūriu tikrai svarbiam darbui. Dabar sukūriau dvi dainas, skirtas Ukrainai paremti. Taline Laisvės aikštėje į taikų protestą susirinko 30 tūkst. žmonių. Paprastai estai neina į gatves, tai buvo didžiausia demonstracija šiuolaikinėje Estijos istorijoje, ir tai daug ką pasako.
Kultūra, žodis ir daina yra stiprios jėgos, kurias turime panaudoti ne tik kurdami meilės dainas, bet ir skatindami žmones susimąstyti.
– Esate multiinstrumentalistė. Jūsų atliekama muzika – išskirtinė: dainuojate tradiciniu estų dainavimo stiliumi – regilaul, taip pat Pietų Estijos verų kalba. Ar tradicijų puoselėjimas – jūsų dovana Estijos kultūrai?
– Groju fortepijonu, estiškomis kanklėmis, taip pat akordeonu, harmonija, gitara ir kt., tačiau balsas yra pagrindinis mano instrumentas.
Esu studijavusi ir atlikusi daug dainų senoviniu Estijos dainavimo stiliumi. Tačiau visada stengiuosi panaudoti tradicijas kaip įkvėpimą kalbėti ir apmąstyti mane supantį pasaulį. Rašau dainas pati, bet jos dažnai yra stipriai susietos su tradicine muzika. Tai yra mano šaknys, paveldas, leidžiantis suvokti ir patirti mūsų protėvių kūrybos grožį. Ir taip, man labai svarbu išlaikyti verų kalbą, padėti jai išlikti, nes tai viena gražiausių kalbų pasaulyje, kurią žinau. Tai mano gimtoji kalba. Šių regioninių skirtumų išlaikymas yra kultūrinės įvairovės dalis.
– Jūsų atliekama muzika įkvėpta gamtos, estų poezijos ir liaudies muzikos. Daugelio jūsų dainų tekstus parašė vietos poetai. Dainos perteikia kaimo gyvenimo, miškų, kraštovaizdžio jausmą. Atrodo, kad tiek Estija, tiek Lietuva gali didžiuotis savo turtinga gamta. Kaip manote, kodėl gamta ir tradicijos yra tokios svarbios ir gyvos Baltijos šalių kultūroje?
– Manau, kad baltai, kaip ir suomiai, išlaikė daug stipresnį ryšį su savo senosiomis tradicijomis ir nemažai žmonių vis dar gyvena šalia gamtos.
Man miškas labai svarbus tiek asmeniškai, tiek muzikine prasme. Pasisemiu labai daug energijos gyvendama arti gamtos ir matydama, kaip keičiasi metų laikai. Tai labai svarbi mano muzikos ir kūrybos proceso dalis. Miško simbolika yra itin gyva mano kūryboje. Tradicinėje kultūroje buvo tikima, kad medžiai turi sielą, tad Pietų Estijoje (Verumoje) vyravo tradicija medyje išraižyti kryžių, mirus šeimos nariui. Ši tradicija gyva iki šiol. Žmogaus ir gamtos ryšį šiais laikais atrado ir paaiškino mokslininkai, tačiau tiek daug jų jau buvo atradę mūsų protėviai.
Išminčiai sako – kai tik galvoje sukasi sudėtingas klausimas, eik į mišką ir klausk atsakymo medžio. Tikrai gausite atsakymą.
