„Sailing“ – tai pirmasis grupės „Garbanotas“ albumo „Heart in a Plastic Bag“ (2022) kūrinys, o kartu ir gyvo atlikimo klipas iš naujausio jų repertuaro. Daina įrašyta ypatingu būdu – naudojant tik vieną mikrofoną ir filmuojant viena kamera, be montažo.
Šio įrašo prodiuseris – garso režisierius Normantas Ulevičius, kurio suburta idėjinė „1Mikrofonas“ komanda tokiu formatu jau yra įamžinusi tokių grupių, kaip „Kamanių šilelis“, „Baltos varnos“, „Kabloonak“, „Collaborative Jazz Septet“ kūrinius. Pasiklausyti įrašų galite čia. Projektą „1Mikrofonas“ iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba (LKT), asociacijos AGATA ir LATGA.
Vintažinio dainos „Sailing“ įrašo premjeros proga – meno publicistės Lauros Kešytės pokalbis su grupės „Garbanotas“ nariais – Šarūnu ir Mantu Joneikiais, Kipru Pugačiuku bei įrašo iniciatoriumi Normantu Ulevičiumi.
Papasakokite apie kūrinį „Sailing“. Kokia jo istorija?
Mantas: Tai yra pirma daina, kurią sukūrėme naujam albumui. Dainos tekstas ir akordai gimė prieš porą vasarų dirbant kaime, perdažinėjant laivo formos kaimo bažnytėlę ir šiaip vasarojant. Tai ta savaitė ir apdainuota. Aukso dulkės ore, keisti susitikimai, darbas su draugais, pokalbiai, atradimai. Paieškos, kaip gyvent buriuojant savo pasąmonės ir pasaulio vandenyne.
Garso režisierius minėjo, jog įrašų metu naudojote seną bosinį kubą, pirktą sendaikčių turguje. Gal yra ir daugiau tokių daiktų? Kaip apskritai renkatės įrangą, instrumentus? Kas jums svarbu?
Mantas: Labai džiaugiamės „Ludwig“ būgnais, pagamintais 1960-aisiais Čikagoje, kuriuos neseniai įsigijome. Bosinį kubą „Ibanez“, lyg ir 1970-ųjų pabaigos, radom elektrotechnikos laužyne už 20 eurų. Net negalėjom patikrinti, ar groja, nes maitinimo laidas buvo nukirptas, bet už tokią kainą buvo verta pamėginti.
Gitara, bosinė gitara ir gitarinis kubas – šiuolaikiniai. Šiaip daiktus renkamės pagal kokybę, bet jei yra koks senas daiktas, kuris dar ir kokybiškas, labai įdomu juo groti. Vaizduotė įsijungia, pavyzdžiui, kas ir kur galėjo groti tais būgnais, iki kol jie atkeliavo pas mus? Smagu, kai daiktai tarnauja ilgai, čia toks slow fashion variantas.
Koks jausmas groti LNDT fojė? Kaip vertinate šios erdvės akustiką?
Šarukas: Jausmas smagus, lyg po spektaklio nematomiems žiūrovams, o gal paveikslams ir spindinčiai, plaukiančiai Versmei surengėm koncertą. Akustika aidoka, ganėtinai daug visokiausių garso atspindžių, bet pati erdvė turi kažkokio teatriško sakralumo, todėl labai gera ten būti.
O kokia patirtis įrašyti dainą vienu take'u – vienu mikrofonu? Dirbti su „1mikrofonas“ komanda?
Šarukas: Buvo įdomu ir azartiška. Kaip čia pavyks, ar neaidės ar išskambės, žodžiu, daug visokių niuansų, ieškant tinkamo garso šiai dainai. Ir, žinoma, kad neįprasta su vienu mikrofonu įrašyti visą grupę! Atrodo, sunkiai įsivaizduojama, bet Normanto mikrofonas – stebuklingas, o komanda – labai maloni. Smagu stebėti idėjiškai užsidegusius žmones, kurie eksperimentuoja su garsu, vaizdu ir taip pat ieško kažkokių smagių būdų uždokumentuoti lietuviškas muzikines grupes.
Visgi, šio įrašo metu matome ne vieną, o du (!) mikrofonus. Be centre stovinčio juostinio stereomikrofono (AEA R88) Šarukas laiko rankose ir dinaminį (Sennheiser MD 441-U). Kokia jo paskirtis?
Normantas: Originalioje šios dainos versijoje yra aiškiai girdimas aido efektas, jis – svarbus kūrinio elementas, todėl ieškojome sprendimo, kaip jį išgauti ir šiame įraše. Taigi, panaudojome papildomą mikrofoną, bet jis nebuvo įrašinėjamas; į jį dainuojant balsas buvo perleidžiamas per aido efektą, tuomet siunčiamas į gitarinę kolonėlę, o iš jos – į vieno mikrofoną įrašą.
Kas sunkiausia, kalbant apie tokio formato įrašą? Kokie techniniai uždaviniai tenka komandai?
Normantas: Pakankamai sudėtinga suvaldyti erdvę, nes ji aidi. Be to, kitaip nei studijose, kur būna įrengta atskira operatorinė patalpa (ir kur negirdėti akustinio triukšmo), čia dirbome su ausinėmis. Technine prasme, šis įrašas yra gan artimas gyvam pasirodymui, kada tenka greitai prisitaikyti prie esamos akustikos.
Svarbiausias dėmuo, žinoma, laikas. Operatorius Oskaras norėjo pagauti natūralų vakarinės saulės apšvietimą, kuris apšviečia erdvę iš viršaus pro šviesai laidų stiklinį stogą. Be to, muzikantai, grodami tą patį kūrinį kelis kartus, pavargsta emociškai, ir norint pagauti gerą vaibą reikia viską daryti greitai.
Kokiose kitose neįprastose erdvėse teko pasirodyti ar/ir daryti įrašus?
Mantas: Kelis albumus įsirašėme pas Snorre, „Ymir“ studijoje LRT patalpose, ten gera akustika, o paskutinį albumą – namie, palėpėje, kur turim įsirengę studiją. Jame girdisi namų jaukumas (šypsosi). Esame groję gyvai koplyčiose Anykščiuose ir Braitone, kur aidas išlydo visą muziką. Tokioms erdvėms reikia specifinės muzikos.
Kipras: Praeitą pavasarį grojome skulptūrų (o gal skulptorių?) parke. Tarp daug skulptūrų, jų atraižų bei akmens dulkių kalnelių. Ypač man, turinčiam pavasarinę šienligę, tai paliko neišdildomus prisiminimus.
Grojate jau daug metų. Kaip laikas keičia kūrybines trajektorijas? Ar lengviau suprasti, jausti, girdėti vienas kitą? O gal kaip tik tenka nemažai padirbėti, norint suderinti kintančius skonius, pomėgius, gyvenimo tikslus?
Kipras: Buvimas grupėje yra neatsiejamas nuo nuolat kintančio tarpusavio santykio. Tame santykyje niekados nebus tik gero ar blogo. Bus visaip. Juk tai, abstrakčiau žvelgiant – gyvas organizmas. Kintantis santykis apima grupės narių vidinius pokyčius, to meto išgyvenamus įvykius, emocijas, todėl neišvengiamai tam tikrais tarpsniais susiderinti bei atrasti kompromisus būna sunku. Tačiau atėjus šviesesnėms akimirkoms supranti, dėl ko tu vis dar čia.
