Abudu – „Gaisras“
Jaunatviškas nerūpestingumas, maišto kėlimas, atvirumas, meilės poreikis ir chaosas galvoje – taip atrodo alternatyviojo roko grupės „Abudu“ antrasis albumas „Gaisras“.
Albumas pasitinka aliarminiu intro bei perėjimu į liaudies dainos „Teka saulė“ motyvų įkvėptą patį gaisrą simbolizuojančią dainą „Gaisras“. Šio kūrinio kompozicijoje grupė panaudoja ir pauzę, kuria siekiama sukelti degančios ugnies pulsavimą. Sakykime, kad ugnis jau pasirodė, klausome toliau.
Kitose dainose – maištas, chaosas ir ėjimas prieš „sistemą“. Ta „sistema“ gali būti ir pačių atlikėjų gyvenimas su kūrybinių rėmų griovimu, ir netgi pati, iki šiol gyvavusi, lietuviškos muzikos industrija. Iš tam tikrų kompozicinių sprendimų dainose aiškiai suprantama, kad siekiama revoliucija ir kovojama prieš bet kokį muzikinį „standartą“.
„Tylos minutė“ meta akmenį į tylenių, užsisklendusių ir baimės prisotintųjų daržą – daina skatina išsilaisvinti ir nebetylėti apie problemas, garsiai išsakyti, ką galvoji. Geriausiai tai atspindi pati kūrinio eilutė, išsakoma autotune'o prakalba: „Dabar labai visus kviečiu pagerbti tylos minute visus tuos, kurie tyli“. Albumo dainų žodžiuose įprasminti grupės narių išgyvenimai, švelniai depresyvios nuotaikos ir asmenybės pasiklydimas savyje.
Įpusėjus atsiranda ir lyrinė atogaiva dainoje „Lelijos baltos“, kurią sukuria aprimęs vokalas, gitara ir fortepijonas, skęstantys aiduose. Dainoje „Nejaučiu meilės“ išreiškiamas jautrumas, atvirumas ir pažeidžiamumas. Kalbama apie meilės sau nejautimą, norą būti geresniu žmogumi, gyventi laimingesnį gyvenimą.
Kaip geriausią dainą išskirčiau singlą (neveltui) „Lieju kartybę“. Ji ne tik iššoka iš viso albumo, atkreipia į save dėmesį sąmoningu nusidainavimu priedainyje ir garso masiškumu muzikoje, bet ir jį užbaigia. Įdomus sprendimas užbaigti šiuo kūriniu, nes po jo norisi arba tęsti, arba daryti pertrauką su ramesne daina.
Singlą tinka klausyti vasaros sezonu, kai norisi pasileisti plaukus, pamiršti absoliučiai viską ir nerti į šokio bei muzikos sandraugą kartu su visais griaudinčiais būgnais ir gitaromis.
Ar grupei pavyko įgarsinti gaisrą taip, kaip „Solo Ansambliui“ olas ir jų tamsą? Rodos, kad gaisras nesukeliamas. Žinoma, yra ir kita gaisro idėja – vidinis gaisras žmoguje, mintyse, bet ir čia kažko pritrūksta. Muzikine prasme albumas skamba kaip tarpinė kūrybos stotelė. Kita vertus, tai antrasis grupės darbas ir tobulėti vietos tikrai palikta. Bet kadangi kūrinyje „∞∞∞∞“ išsakoma mintis, jog būti pripažintais Lietuvoje nei Vakaruose jiems nėra svarbu, tai tikiu, kad ir kritikos strėlės jų pasitikėjimui įtakos neturės.
Įvertinimas: 7
Parengta pagal žurnalo „Reviu“ apžvalgą
