Vos tik albumas pasirodė, M.Levickis sulaukė recenzijos, publikuotos Remy Franck apžvalgų portale „Pizzicato“. Lietuvių albumui buvo skirtos penkios natos, atitinkančios aukščiausią – 5 žvaigždučių kokybę. Taip pat nepagailėta komplimentų akordeonisto spontaniškumui ir gebėjimui perduoti ritminį jautrumo pulsą, rašoma pranešime spaudai.
„Lėtosios dalys, įprastai atliekamos nusaldinto romantizmo stiliumi, šiame įraše įgauna tikrą gylį ir išreiškia labai artimą santykį tarp Piazzollos ir solisto“, – rašoma recenzijoje.
M.Levickio koncerto akimirkos – galerijoje:
„Tas romantizmas – perdėtas, šiltas, jausmingas, būdingas kitiems kūrėjams – nuo Čaikovskio iki Claydermano – jis Piazzollai nėra reikalingas. Kompozitorius pakankamai aštrus, asketiškas, jo kūriniai užrašyti paprastai, net galbūt minimaliai.
Dėl to neretai klasikinės muzikos atlikėjai Piazzollą netgi traktuoja kaip nevertą pernelyg daug darbo. O mano užduotis – ne romantizuoti jo perdaug, bet ieškoti autentiškumo, – kalbėjo M.Levickis. – Man patinka Piazzollos urbanistinė poezija, rečitatyvas. Mano ausims tai – lyg hiphopas, ir iš muzikinės pusės, ir dėl pasirinktos tematikos: daug dainų apie gyvenimą mieste, įsimylėjimą, liūdesį, milongo, Buenos Aires, prostitutes. Piazzollos muzikoje visą laiką kažkur smilksta baro dūmas. Tai paverčia ją labai tikra.“
Šiais metais klasikinės muzikos pasaulis švenčia kompozitoriaus A.Piazzollos 100-metį. Argentinoje gimusio, Niujorke augusio ir Paryžiuje mokslus baigusio kompozitoriaus širdyje visada plakė meilė tango. Tai jis pasiekė, kad iš liaudies muzikos kilęs, gatvėse, baruose ir bordeliuose pritikęs tango vieną dieną surado ir akademinį klausytoją bei persikėlė į didžiausias koncertų sales.
„Piazzollos kūriniai pakankamai fiziški. Jie skatina judesį, nes pati muzika kilusi iš šokio. Bet kartu jis visada kalba apie žmonių santykius ir mentalinę būseną. Jei pavyksta pamatyti ir sujungti tiek fizinius, tiek dvasinius elementus, Piazzollos muziką atlikti nėra sunku“, – sakė dirigentas M.Pitrėnas.
Jis jaučia asmeninį santykį su A.Piazzollos muzika, nes jai skambant ypatingoje šviesoje išvydo savo išrinktąją Ievą Prudnikovaitę. „Vyko įrašai ir Ieva dainavo tango nuevo, – prisiminė M. Pitrėnas. – Tai buvo tas jausmas, kai muzika palindo po mano oda.“
Martynas taip pat žavisi A.Piazzolos kūriniais, transliuojančiais laisvę ir ilgesį, vienatvę, skausmą, žmogiškąją transformaciją. Norėdamas įamžinti maestro kūrybą plokštelėje, M.Levickis drauge su savo suburtu ir vadovaujamu kameriniu ansambliu „Mikroorkéstra“ Lietuvos nacionalinio kultūros centro studijoje įrašė A.Piazzollos ciklą „Keturi metų laikai Buenos Airėse“.
O vėliau kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, vadovaujamu Modesto Pitrėno, nacionalinėje filharmonijoje įrašė A.Piazzollos Koncertą akordeonui, kameriniam orkestrui ir mušamiesiems „Aconcagua“. Argentinos Andų viršukalnės vardą ši kompozicija gavo jau po kūrėjo mirties.
Įrašus iš dalies finansavo Vilniaus miesto savivaldybė, o plokštelę įrašė kompanijos „Baltic Mobile Recordings“ garso režisieriai, „Grammy“ nominantai Aleksandra ir Vilius Kerai.
Šie darbai sudomino vokiečių audiovizualinių kūrinių kompaniją „Accentus Music“, kuri yra viena lyderiaujančių klasikinės muzikos pasaulyje. Aukščiausios kompetencijos komanda, suburta „Emmy“ laureato Paulo Smaczny, dirba su daugybe pripažintų artistų, tarp jų – Claudio Abbado, Placido Domingo, Gidonu Kremeriu, Mischa Maisky, Zhu Xiao-Mei, taip pat – Vienos, Berlyno, Niujorko filharmonijų orkestrais ir daugybe kitų.
Praėjusią savaitę „Accentus Music“ išleido A.Piazzolos kūrybai skirtą lietuvių albumą, kuris pasirodė ne tik CD, bet ir LP formatu, o taip pat yra pasiekiamas visose skaitmeninėse muzikos platformose. Tai jau antrasis M.Levickio vinilas, pasirodęs šiais metais.
Aleksandra ir Vilius Kerai bendradarbiavimą su Martynu vadina be galo įdomiu ir turiningu: „Jis – atlikėjas, kuris nesusitaiko su kompromisais, ieško sprendimų, naujų muzikinių subtilybių ir bet kokiam kūrinio atlikimui suteikia savito potėpio, žavesio. Klausantis M.Levickio įrašytos muzikos, iškart gali atpažinti braižą, kas rodo jo išskirtinumą. Ši programa sulaukė ypatingo vienos geriausių tarptautinių leidybos ompanijų „Accentus Music“ dėmesio, tai – didelė garbė ir tuo pačiu – atsakomybė.“
„Džiaugiuosi, kad tarp „Accentus Music“, manęs, Lietuvos nacionalinės filharmonijos, Viliaus ir Aleksandros Kerų ir mane atstovaujančios Dr. Rudolph Goette vadybos kompanijos Vokietijoje įvykęs klasteris leido pasiekti tokių rezultatų, kurie šiandien jau turi kūną. Nepaprastai svarbu, kad šis albumas buvo išleistas, ir tai padarė prestižinė kompanija. Tokį pasiekimą labai vertinu ir užsidedu varnelę, kaip šį projektą pabaigęs. Tai – savotiškas taškas, po kurio prasidės naujas etapas“, – kalbėjo M.Levickis.
„Manau, šis leidinys dar labiau išgarsins naują kryptį, kurią propaguoja Martynas Lietuvoje ir pasaulyje, – profesionalaus akordeono repertuaro, nepaprastai meistriško ir kokybiško. Jis labai daug prisideda garsindamas Lietuvos vardą pasaulyje, o aš džiaugiuosi stebėdama Martyno nenuilstamą kopimą į aukščiausią Muzikos meno viršukalnę – savo svajonių Akonkagvą“, – sako Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė.
Praėjusią savaitę M. Levickis ovacijų sulaukė ir vienoje svarbiausių salių savo karjeroje – Hamburgo Elbės filharmonijoje, kurioje surengė du koncertus su Štutgarto kameriniu orkestru ir smuikininke Arabella Steinbacher. Programa buvo skirta A. Piazzollos 100-mečiui. Be to, Martynas gavo progą atlikti ir solo kūrinių, Richardo Galliano kompozicijų.
„Iki šių koncertų neteko groti su Arabella Steinbacher ir Štutgarto kameriniu orkestu, bet tokia patirtis nėra nauja, – dažnai tenka dalyvauti projektuose, kai tik atvažiavęs sutinki žmones, su kuriais lipsi ant scenos. Jaučiau nežinomybės faktorių, nes viskas įvyko labai greitai: dėl pandemijos iki paskutinių savaičių buvo neaišku, ar galėsiu sudalyvauti šiame koncerte. Laimei, Lietuva iškopė iš pavojingų šalių sąrašo ir man nebereikėjo karantinuotis Hamburge. Pasiruošimui turėjome labai mažai laiko, nepaisant to, puikiai pavyko rasti bendrą kalbą su orkestru“, – sakė Martynas.
Šis kolektyvas gyvuoja 75 metus, turi savo tradicijas, bet tai jokiu būdu nereiškia stagnacijos. „Ir repetuojant, ir koncertuojant orkestras, kuris yra pakankamai jaunatviškas ir paslankus, labai greitai leido pajusti, kad dirba ne vien iš natų: jie širdimi ir ausimis jaučia viską, kas vyksta čia ir dabar. Todėl ant scenos galėjome pasileisti plaukus. Muzikoje vertinu tikrumą ir akimirkos netikėtumą. Hamburgo Elbės filharmonijoje tai patyriau su kaupu“, – pasakojo M.Levickis.
Buvo ir tokių netikėtumų, kurie kitą galėtų išmušti iš vėžių. Besibaigiant pirmam koncertui, ekspresijos pagautas akordeonistas taip stipriai paspaudė klasterį, kad įlinko viena konstrukcija. Tarp kūrinių Martynas turėjo menkas 7 minutes susitaisyti ar kone šamaniškai užkalbėti savo instrumentą. Kažkas spiritualaus tarp jų įvyko ir akordeonas leido įgyvendinti viską aukščiausia nata.
„Labai džiaugiuosi atsiliepimais, kurių sulaukiau po abiejų koncertų. Susižavėję liko ir mane atstovaujančios vokiečių vadybos kompanijos vadai. Jie dalijosi, kad po šių koncertų kilo labai daug idėjų“, – sakė Martynas.
Elbės filharmonijoje vis dar ribojamas klausytojų skaičius – programą galėjo stebėti tik 500–700 žmonių. Bet atlikėjas jautė stiprų palaikymą: šūksnių sulaukė tik pasirodęs ant scenos, dar nė nepradėjęs groti, o programai pasibaigus ilgai netilo ovacijos, tokios išsiilgtos per karantiną.
„Džiaugiuosi, kad gyvenimas pamažėl grįžta į vėžias, ir kad atveria tokias plačias perspektyvas“, – teigė M.Levickis.
