– Monika, ar daina „Paskutinįkart“ yra skirta sudaužytai širdžiai?
– Tai yra daina visiems, kurie nori pasikalbėti. Be abejo, kad ji yra apie paskutinį pokalbį, apie pabaigą, bet man atrodo, kad muzika turėtų nuteikti viltingai.
– Šiais laikais visi susirašinėja, keičiasi emociniais paveiksliukais. Ar tu tebesi iš tų, kurie vis dar kalbasi gyvai ir norėtų kalbėtis apie svarbius dalykus per naktis, nors ir kiek tų naktų reikėtų?
– Aš visada esu už pokalbį. Man atrodo, kad šitame pasaulyje mes pamirštame kalbėtis. Dažniau kalbamės paviršutiniškai, o ne siela su siela. Tokia užslėpta šitos dainos žinutė, nors ji akivaizdžiai apie meilę. Vis dėlto kažkuri mano sielos dalis vis tiek nori kviesti žmones artėti link savęs, o tiems artėjimams labai reikalingi pokalbiai su savimi ir su tuo, kas tau svarbūs, ką tu myli.
Naujausią Monikos Linkytės dainą „Paskutinįkart“ galite išgirsti čia:
– Kai poroje vienas kuris nors ištaria „Mums reikia pasikalbėti”, tai yra lyg šaltas dušas. Dingsta visos kitos emocijos, reikia susikoncentruoti į pokalbį... Nelengva.
– Man asmeniškai, būti nuogai savo emocijomis yra labai sunku ir manau, kad taip jaučiasi didelė dalis žmonių. Ir tik mažas procentas pasaulio yra tokioje santarvėje ir ramybėje su savimi, kad galėtų ateiti ir kalbėtis, ir dalintis savo emocijomis visiškai ramiai. Dažniau toks pokalbis smarkiai supurto, kad ir su kuo jis vyktų. Jeigu tu nori būti atviras ir nuoširdus, tas pokalbis visąlaik tave vers jaustis šiek tiek nepatogiai.
– Kai artimas, mylimas žmogus pasako: „Aš nebematau mūsų kartu”: ar mėginti surasti būdą ir įtikinti jį, kad galite būti kartu, yra tas pats, tarsi laipteliu žemiau atsistoti? Kaip pati matai tokią situaciją, kai tau jau pasako „taškas”, o tu tvirtini „ne, kablelis”?
– Tikriausiai individualiai nuo situacijos priklauso, bet aš esu visąlaik iš tų žmonių, kuris ieškos, ar tai yra kablelis, ar vis dėlto – taškas. Tada, kai įsitikinu, tašką padėti galiu gana lengvai. Teoriškai lengvai. Bet man atrodo, kad pamėginti yra sunkiau, bet žymiai svarbiau, nei tiesiog „pamirštam tai”. Ne tik kalbant apie meilę tai tinka, bet ir darbe, ir mano pačios pokalbiams su savimi. Jie niekada nėra malonūs.
– Ar daina „Paskutinįkart“ yra iš tavo gyvenimo?
– Be abejo, ir iš mano gyvenimo. Kuriant muziką, man patinka žinoti, kad galima laviruoti, jungti, pririnkti visokių faktų ir juos sumaišyti, kaip kortų kaladę. Bet kažkuri korta vis tiek yra mano.
– Dainuoji apie lapkritį, kuris lyg ir yra į užribį nustumtas mėnuo, nes visi laukia gruodžio, švenčių. O tu kaip tik šiam mėnesiui atveri langą, sakydama: išsiaiškinkime reikalus lapkritį.
– Man lapkritis asocijuojasi su tuo laikotarpiu, kuris yra labai nepatogus, pilkas, šlapias. Viena mano draugė pasakė: „Maldauju tavęs, tik nepavadink dainos „Lapkričiu“, nes tas mėnuo yra toks „apie nieką“, kad net nevertas būti pavadintas daina”. Poetiškai man labai gražiai skambėtų toks pavadinimas, tačiau pasirinkome labiau komercišką. Tačiau tam tikra lapkričio emocija išlieka, nes kai yra tamsu, kai mintyse tu dar neperžengei į šventinį laiką, šis mėnuo – tarsi nuogas. Ir tas nuogumas labai kviečia pažiūrėti į savo vidų. Ten rasi nenuvalytų dulkių, bet turi galimybę apsitvarkyti.
– Dainai sukurta ir jos vizualizacija, kuri ne mažiau intymi nei tekstas. Papasakok apie filmavimą: kiek tavęs buvo prieš kameras?
– Aš dažnai ir stengiuosi, ir sakau, sau ir kitiems, kad noriu būti kuo nuoširdesnė. Ir ta muzika, ir mano visas vaizdas, ir mano visi pokalbiai turi būti arti manęs. Pasigendu tikrumo ir nuoširdumo šitame pasaulyje. Manau, kad pokytis gali įvykti, kai nuo savęs pradedame tai daryti. O aš prieš save stengiuosi būti kuo labiau tikra, o tada natūraliai ir prieš kitą gaunasi. Neįmanoma, kad tai neatsispindėtų mano muzikoje, nes aš ir esu mano muzika.
Kai kūrėme vizualizaciją, net nekilo minčių, kad reikia prieš kamerą stovėti visai be drabužių. Aš galiu nusirengti drabužius, bet kas iš to? O nusirengti emociškai… Be abejo, teko.
Rugsėjį aš keliavau po Portugaliją ir prisižiūrėjau labai gražių saulėlydžių bei saulėtekių. Pamaniau, kad ne vien viduje noriu tai nešiotis, bet užfiksuoti kažkur. Ir filmavimo komandai pasiūliau tokią idėją: pabandyti atkartoti saulės tekėjimą iš tamsos ir nusileidimą į tamsą. Filmavome vienu kadru, ir juo reikėjo visą tą šviesų kaitą įgyvendinti. Komandai, kuriai vadovavo režisierė Eglės Razumaitė, tai buvo iššūkis, bet visi esame patenkinti rezultatu.
– O tu labiau esi saulėtekio ar saulėlydžio žmogus?
– Aš esu gamtos žmogus, todėl man labai sudėtinga atskirti, bet vienareikšmiai saulė yra gražesnė ten, kur medžiai arba jūra.
– Gimei prie jūros. Tebeturi ritualą – eiti saulės pasitikti ar ją palydėti į jūrą? O gal net nevažiuoji prie vandens, nes visą savo gyvenimą matei tą jūrą?
– Oi, ne – aš esu visiškai jūros žmogus, nuolat grįžtu prie vandens, jaučiu jūros trūkumą. Kartais, įsisukusi darbų karuselėje, tiesiog pajuntu: viskas – man reikia važiuoti, pabūti prie jūros. Man ji yra magija. Paradoksas: aš bijau maudytis, bijau bangų, vandens, bet žiūrėdama į vandenį, gaunu tiek atsakymų apie gyvenimą...
– Jūra atsako?
– Tai yra lyg iškrovos forma, ramybės atgavimas, ir man labai gražu, kad jūra yra visokia. Ji kaip žmogus – kartais labai banguota, kartais visiškai rami. Tokie ir žmonių santykiai: būna ir bangų, ir štilio, nuostabių saulėtekių ir saulėlydžių.
– Artėjant gražiausioms šventėms, kviesi klausytojus į pasimatymus: gruodžio 21 d. Kauno „Žalgirio” arenos amfiteatre ir gruodžio 30 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje. Vilniuje. Kokie bus šie susitikimai?
– Pasirodysime šventiniu sąstatu: aš, fortepijonas ir lengvai prabangią nuotaiką sustiprinantis styginių kvintetas. Styginiai, tikiu, ne man vienai yra sielos instrumentas. Užgauta viena styga, atrodo, sugriauna visas sienas mano viduje, kurias ilgai stačiau. Tai įvyksta tiek klausantis, tiek būnant su styginiais scenoje.
Šis šventinis laikas man yra apie tikrumą, sustojimą, tamsą už lango, kurią norisi keisti į mūsų širdžių šviesas. Prisiminimams to, kas mums iš tiesų svarbu, santykio su mylimais auginimą, o kitam – galbūt pradėjimą nuo pradžių. Linkiu, kad mūsų širdys plaktų džiaugsmu, atjauta ir švelnumu vienas kitam. Tokia jau ta muzika yra: visiems šiems jausmas padeda sugrįžti arba juos padvigubinti.
Daugiau atlikėjos minčių galite išgirsti pokalbyje:
