Vaizdo klipas „Nemirtingi“ – išskirtinis kūrinys mūsų muzikos istorijoje. Filmuotas vienintele Lietuvoje esančia kamera, kuri vietoj įprastų 25 fiksuoja 1500 kadrus per sekundę. Tokio tipo aparatūra yra naudojama mokslinių tyrimų metu ir skirta itin detaliai užfiksuoti bandymų eigą.
„Nemeluosiu, buvau sugalvojęs visai kitokį vaizdo klipo scenarijų. Norėjau filmuoti lauke kažką panašaus į linksmą laidotuvių procesiją. Bet mūsų rudenys – sumauti, viskas – šlapia, todėl nusprendėm nesikankinti ir lįsti į studiją“, – pasakoja M.Mikutavičius.
Susėdę su D.Ulvydu jie ėmė svarstyti galimus kitus variantus. „Donatas man sako: žinai, yra tokia kamera-robotas Lietuvoje. Ji gali išdarinėti neįtikėtinus reikalus, tačiau yra brangi, todėl naudojama tik išskirtiniais atvejais. Tada pradėjom svaigti, kaip paimsim tą kamerą ir padarysim vos ne ketvirtą „Matricą“. Į realybę grįžom, kai pasiskaičiavom tos „Matricos“ biudžetą… Pasakiau: velniop viską… Tada Donatas puolė įtikinėti, kad juk galima kai kurių beprotiškų minčių atsisakyti ir vis tiek traukti tą prabangią kamerą ir dirbti su ja“, – klipo gimimo istoriją atskleidžia Marijonas.
Net ir atsisakius „beprotiškų idėjų“ – „Nemirtingi“ gali būti laikomas brangiausiu Lietuvos muzikos vaizdo klipu, nes likusių „mažiau beprotiškų“ idėjų įgyvendinimas pareikalavo ne tik prabangios aparatūros, bet ir sudėtingo bei itin suderinto didžiulės filmavimo komandos darbo, režisieriaus ir operatoriaus išskirtinio meistriškumo ir netradicinio matymo.
„Ilgai ginčijomės, kokie vaizdai turi būti rodomi klipe. Iš mano idėjų liko tik šaudymas dažąsvydžio kamuoliukais. Norėjau, kad man šaudytų į veidą. Atrodė, kad sulėtinus vaizdą, tai turėtų būti efektinga, bet filmavimo komanda griežtai atsisakė tai daryti ir įkišo mano galvą į stiklinį kubą. Tiesą sakant, esu jiems dėkingas. Vieną kulką per klaidą gavau į krūtinę ir tada tikrai pasidžiaugiau, kad ne į lūpas“, – pasakoja Marijonas.
„Nemirtingi“ – įvairiabriaunė daina, kurią kiekvienas paklausęs gali interpretuoti labai skirtingai. Paklaustas, ką turėjo omeny jis pats, Marijonas sakė: „Turėjau omeny kiekvieną žmogų. Tuos gyvenimo momentus, kai būnam palūžę ir turim sunkumų, bet išsirėkiam ir galų gale vėl atsitiesiam. (Būna, kad ir neatsitiesiam, bet čia jau kita daina.) O šiaip, rašydamas žodžius, įsivaizdavau seną kaubojų, kuriam suvaro šešias kulkas į pilvą ir jis atsistoja“.
