M.Levickio vadovaujamo Vilniaus miesto ansamblio „Mikroorkéstra“ koncertas nukels į laikus, kai W.A.Mozart‘as tebuvo 17-18 metų, tačiau jau rašė ir po kelių šimtmečių abejingų nepaliekančius kūrinius. Tai buvo bene svarbiausias jo charakterio formavimosi metas, kai iš tėvo namų kūrėjas persikėlė į suaugusiųjų pasaulį ir ten gavo pirmuosius antausius.
Šiomis dienomis bene populiariausia yra kompozitoriaus 40-oji simfonija, kurią atlieka visi pasaulio prestižiniai orkestrai, tam skirta daug televizijos įrašų. Tačiau M.Levickio dėmesį patraukė kur kas anksčiau atsiradusios ir daug mįslių užminusios 27, 25 ir 29 simfonijos. Paslaptinga ne tik jų atvirkštinė eilės tvarka, bet ir natomis virtusi emocinė audra, susijusi su austrų imperatoriaus rūmais.
„27-oji simfonija buvo sukurta anksčiau nei 25-oji. Ji parašyta senovine trijų dalių forma, kokią tuo metu naudojo kompozitorius Franz‘as Joseph‘as Haydn‘as, ir ši komponavimo forma buvo labai populiari Italijoje. Tai atspindi biografinį faktą: Mozart‘as buvo ką tik grįžęs iš gastrolių Italijoje akivaizdžiai įkvėptas.
Tuo metu, kai rašė 27-ąją simfoniją, kompozitorius ruošėsi į Vieną. Jis svajojo ten gyventi ir dirbti. Mozart‘as ketino pristatyti savo kūrybą imperatoriui ir gauti darbą rūmuose, – pasakojo M.Levickis. – Įdomu tai, kad apie šį vizitą neužsimena jokie jų laiškai, nėra užfiksuota pokalbių. Žinomas tik faktas, kad po pasirodymo imperatoriaus rūmuose jaunasis Mozart‘as susikrovė daiktus ir grįžo atgal į Zalcburgą. Mane ši istorijos dalis labai užkabino. Juk tai yra ypač svarbus Mozart‘o periodas: jis galimai patiria atstūmimą ir jo jausmai virsta į 25-ąją simfoniją, kuri yra išskirtinai dramatiška ir kartu – labai romantiška.“
Po grįžimo iš Vienos prireikė daug laiko, kad kompozitorius vėl sėstų prie partitūrų, juo labiau, kad tuo metu šalyje vyko politinės, socialinės ir kultūrinės reformos. Bemaž metus Mozart‘as neparašė nė vienos simfonijos. Tačiau po metų jis pabaigia savo 29-ąją simfoniją, kuri tampa jo paties mėgiamiausia.
„Po dešimt metų Mozart‘as visgi išvažiavo į Vieną. Ir išvažiavęs parašė laišką tėvui, prašydamas atsiųsti 29-osios simfonijos natas. Kompozitoriui jų labai reikėjo, nes tai jau buvo vienas reprezentacinių kūrinių“, – istoriniais faktais dalijosi M.Levickis.
