– Artūras Žabas-Beissoul interviu yra minėjęs, kad aktorystės studijos padeda scenoje. Tu taip pat baigei aktorinį. Kaip tai padeda „McLoud“ pasirodymuose?
– Veiksmas vyksta ant tos pačios scenos. Pats kūrybos principas, mano galva, turi skirtingas išraiškos formas ir aktorystėje, visų pirma, mokaisi kurti, o po to tuos elementus, kuriuos išmoksti, gali panaudoti ir kurdamas muziką. Kai kuriama muzika, yra bandoma atpasakoti kažkokia emocija. Nebūtinai ją patiri tuo metu scenoje, bet turi mokėti ją sukelti, kad galėtum atlikti kūrinį taip, kaip tuo metu, kai jis buvo rašomas. Akademija to ir išmokė.
– Neklausinėsiu, kuo prasidėjo muzikinis kelias, įdomiau tai, kas buvo pakabinta ant kambario sienų – kas tavo vaikystės ar paauglystės muzikinės ikonos? Kokiais muzikiniais etapais vystėsi „McLoud'ai“?
– Visus ,,Mcloud'us“, išskyrus gal Justą, sujungė klasikinis rokas. „McLoud'ai“ prasidėjo mano ir Andriaus noru kurti muziką, kai man buvo 14, o jam – 15 metų. Mes abu augome „Keistuolių teatro“ dekoracijų sandėlyje, kuris ir buvo mūsų pirmoji studija. Buvau ką tik grįžęs iš pirmojo „Be2gether“ festivalio, kuriame pasirodė „The Bloodhound Gang“.
Jie buvo labiausiai pasiruošusi grupė, naudojo comedia d'el arte elementus. Jie juokavo apie Brazauską, „69 danguje“, Lietuvos krepšininkus, dūdele sugrojo Lietuvos himną, nors tai jiems – eilinis koncertukas. Tai ir buvo mus sujungę klijai. Kūrybos pradžiai daug įtakos turėjo Frankas Zappa, „Blur“, „Rage Against The Machine“. Antrajame „McLoud'ų“ etape labai stipri įtaka buvo metalo grupių. Trečiasis kūrybos etapas buvo Justo ir Mato į grupę atnešti „Queens of The Stone Age“. Šalia klausėme britpop'o, grunge'o, punk'o, lietuviško hardcore'o. Įtaką darė ir džiazas. Po to atėjo elektronika ir repas.
– Jūsų dainų tekstuose paliečiama daug socialinių temų, įpinama kritikos įvairiems reiškiniams. O ar yra kokių nors užslėptų asmeninių žinučių?
– Taip... taip, yra. Mes tikrai labai daug steragų slepiame. Jie labai smagūs. Būna, kad tik vėliau suvoki, kad jų yra. Andrius yra parašęs beveik visus pirmuosius tekstus ir vienas jų yra toks gabalas „Gal pažįsti“, iš antro albumo. Tą albumą mes kūrėme, kai aš buvau ką tik išsiskyręs su savo pirma mergina, ir ji išėjo su vienu Lietuvos aktoriumi, kurio pavardė labai rimuojasi su žodžiais „galiu pažįsti tavo storą pirštą“. Andrius parašė šitą tekstą, o man tai prieš kažkiek laiko buvo aktualu, jau seniai tai buvo praėję. Ir sakau: „Andriau, o tu specialiai parašei ar ne? Nes tik dabar pradėjau suvokti.“
– Jūsų pasirodymuose, o ypač paskutinių albumų tekstuose, komedijos jau mažiau. Sakyčiau jos elementų atsiranda dėl tavo gebėjimo įvesti į kūrinio nuotaiką.
– Pirmieji gabalai to turi – „Gal pažįsti“, „Aš juokingas“, bet juose yra griežta kritika prastam humoro jausmui. Dabar gal kiek mažiau juokaujame. Su Andriumi augome bardų aplinkoje, tad joje buvo bendraamžių, kurie bandė kurti muziką, o ji skambėjo juokingai. Pagalvojome – kodėl nekurti iš principo juokingai, o ne tada bandyti nedaryti juokingai. Tik dabar jaučiamės, kad turime, ką pasakyti. Kai 2008 m. kūrėme ,,McLoud'us“, kilo klausimas, kokius tekstus rašyti.
Mes klausėme vokiečių trash'o grupės „Tankard“ – tipinė devintojo dešimtmečio europinė grupė – jų visi gabalai buvo vien apie alų ir jo rūšis. Tada ir mūsų buvęs būgnininkas parašė dainą apie lietuvišką alų, bet niekada jos neišleidome, nes skambėjo nekaip.
– „Jeigu būčiau Dievas“ klausiate, „kam tu meldiesi?“ Kuo tu tiki, kam meldiesi?
– Grupėje mes visi užtikrintai esame ateistai. Visa metalo kultūra nėra toli nuo krikščionybės kvestionavimo. Išėjusi iš teatro, mama perėjo dirbti į Vyskupų konferenciją, kas, matyt, yra aukščiausias Lietuvos krikščioniškasis organas. Vaikystėje gal ir nuoširdžiai tikėjau, bet viską permąsčiau, ne kartą skaičiau Bibliją. Manau, dvasiniais ir religiniais klausimais labai svarbu pasidomėti dėl savęs.
Galvoju, kodėl, kai pasakai „tikintis“, asociacija yra su krikščionybe. Dabar aš tikiu žmonėmis. Aš esu labiau tikintis, bet tai nieko bendro neturi su krikščionybe. Dėl Dievo – aš sau atsakau, ar jis yra – dabar nežinau, ir man dėl to neskauda. Kam meldžiuosi? Nežinau, bet meldžiuosi.
– Jums teko koncertuoti įvairiose erdvėse. Kokiose erdvėse norite koncertuoti ir kokią įtaką erdvė daro koncertui?
– Iki gruodžio 4 d. koncerto menų fabrike „Lofte“, kol kas smagiausias koncertas buvo „Vasaros terasoje“. Mes visada norime koncertuoti neįprastose erdvėse. OKT spektaklio metu mes kūrėme gabalą spektakliui, tuo pačiu metu tai buvo ir „McLoud“ koncertas, apleistoje ligoninėje. Mums patinka ir būtų labai smagu daryti koncertus neįprastose erdvėse. Deja, turi pasirinkti, ar nori erdvės, kuri talpintų žmonių, ar visą energiją skirti įdomios erdvės organizavimui, kuri ne talpintų, o būtų labai kūrybiška.
Mes dabar renkamės žmones, kad vėliau galėtume daryti kuo kūrybiškiau. Mes pasitikime erdvėmis ir garsistais, nes patys to nelabai išmanome, todėl mokomės pasiduoti erdvei, prisitaikyti. „Red Rose Radio“ buvo interviu su Benu Aleksandravičiumi ir jis klausė, ar mes jau bandas, ar dar ne, nes jam atrodo, kad mes nesame. Aš atsakiau, kad aišku, kad mes nesame bandas, mūsų niekas nemokė būti band'u, bet mes mokomės ir įrašinėjame kartu, tad, nori ar nenori, turime išmokti prisitaikyti.
– Nepaisant to, kad be vieno nebūtų kito, kam muzika yra reikalingesnė – kūrėjui ar klausytojui?
– Manau, reikalingesnė yra abiem. Mes anksčiau į šitą klausimą atsakydavom, ir dabar galiu atsakyti – mes kuriame muziką sau, kad patys galėtume klausyti, bet žiauriai smagu, kai klauso ir kiti, todėl kuri dar ir dėl to. Matyt, vienais etapais yra svarbiau dėl klausytojų, kitais etapais svarbiau yra dėl savęs.
Kai A.Camus atsiėmė Nobelio premiją, pasakė puikią kalbą – tiksliai nepacituosiu – kūrėjo kelias yra nuolatinis ėjimas nuo savęs link publikos ir nuo publikos link savęs, ir vis giliau, giliau, giliau.. Kai per daug nuėjai į publiką, tada varyk į save. Tada gali nueiti gerokai giliau. Ir kai vėl užsiknisi eiti į save, tada vėl eik į publiką. Vėl gali nueiti vis giliau, diapazonas plečiasi.
– Kodėl alternatyvi muzika neturi daug klausytojų? Ar tai sklaidos problematika? O gal vien pomėgio klausimas?
– Aš manau, kad šitas klausimas jau nebeaktualus, nes dabar yra klausoma tik alternatyvi muzika. Anksčiau buvo įrašų kompanijos, būdavo labai aišku, kas yra popsas, kas yra ne popsas. Dabar žiūrint į pasaulį, taip, Drake'as valdė „Spotify“, bet teoriškai tai yra poprepas. Jo sėkmę ganėtinai lėmė algoritmai, kaip jis investavo pinigus.
Man atrodo, kad interneto atsiradimas ir muzikos industrijos sužlugdymas, jos persiformavimas iš tikrųjų nužudė popmuziką. Arba kaip tik – dabar viskas yra populiarioji muzika.
– O ar miesto gyventojai negyvena alternatyvos burbule? Juk grįžti į kaimą ir kažkas klausia: „Na ką jūs čia kuriate?“
– Tiesa, bet aš nemanau, kad tie žmonės klausosi muzikos. Aš nesidomiu mašinų rinka. Žinau, tik pagrindinius dalykus. Lygiai taip pat yra žmonės, kurie girdi muziką tik „Maximoje“. Bet aš irgi mašina važinėju. „Jeigu būčiau Dievas“ perklausų skaičius nepaverčia dainos mažiau alternatyvia. O Billie Eilish yra alternatyvi muzika ar ne? Kažkas pasakė, kad ji yra šių laikų Avril Lavigne.
Aš nebežinau, kas ta alternatyvi muzika, šiais laikais aš jos neapibrėžčiau. Repas, rokas, džiazas buvo alternatyvi muzika. Šiais laikais išvis nebesuspėji pasakyti, kada tai yra alternatyvi muzika. Dubstep'as buvo alternatyvi muzika metus. Trap'as buvo alternatyvi muzika. Metus.
– „NYNX“ albumas labiau elektroninio skambesio. Kas pasikeitė kūrimo procese?
– Pradėjau rašyti daugiau elektroninės muzikos. Buvo pirmą kartą dirbta su prodiuseriu. Tai milžiniškas prodiuserio Joe Duplantierio prisilietimas ir įtaka. Nors albumo planas buvo šiek tiek apkalbėtas, skambesį koregavome kūrimo proceso metu. Mes jam siuntinėjome demo versijas, o jis formavo garso dizainą. Mes tik kuriame dainas ir niekada nelendame į inžinerinę įrašinėjimo pusę. Lietuvoje, „Muzikos laboratorijoje“, per įrašų sesijas mums padeda Rimtautas Piskarskas. Ten įrašėme „Jeigu būčiau Dievas“, kuri ir atvėrė kelią į įrašų studiją Amerikoje.
– Galima pastebėti, kad nuo grupės susikūrimo jūsų skambesys pakito. Kaip suvokiate dabar atliekamą žanrą?
– Mes gryniname žanrą ir nežinome, kas bus toliau. Mes mėgstame save cituoti – kai kurie riff'ai pereina į kitą albumą. Kas yra žanras? Postmodernistiniame pasaulyje – tai dviejų citatų jungimasis, kažkas naujo. Mes jas ir jungiame – sakau, kad lytis ir žanras – ne riba. Mes daug kalbėjome apie netikėjimą į grynąjį žanrą, tarkim, kad būsime grunge'o band'as. Dabar klausimų nebekyla. Tai, visų pirma, ne metalas, nes metalistai mūsų niekad nepripažino metalistais, o ne metalistai visada sakė, kad mes metalistai. Kai pradėjome, mes buvome metalo įtakoje. Vaikystėje mums įtaką darė Eminemas, „Cypress Hill‘‘, „House of Pain“ ir battle repas. Ir tai iš tikrųjų puikiai limpa, nes metalas ir repas yra agresyvūs, bet tai netampa klišine muzika.
Beje, mes esame labai labai dėkingi ir labai mylime tuos žmones, kurie mums paaukojo pinigų, kad išleistume albumą. Labai labai.
