Tiesa, šį kartą nebuvo tiek daug ugnies liežuvių. Tačiau pilnutėlę areną ir prie scenos susigrūdusius ilgaplaukius, kratančius „hairus“ sunkiojo roko gerbėjus spirgino „Metallica“ skleidžiama energija.
Nerealu! Karta, užaugusi su „Master of Puppets“ arba romantiškąja, kiek minkštesne „Nothing Else Matters“, kraustėsi iš proto nuo pirmos natos. Žinoma, jei tą šėtonišką šou galima užrašyti natomis. Gal geriau tiktų širdies kardiograma? Arba išsiskiriančio adrenalino matuoklis?
Jau nuskambėjus pirmiems laužytiems gitarų rifams ir mušamųjų kanonadoms kilo klausimas: ar atlaikys šie roko monstrai dvi valandas? Gal todėl jie ir slėpėsi viešbutyje, kad spėtų sukaupti jėgų velniškai uždegančiam pasirodymui? Jiems dar nebyra pelenai iš vienos vietos! „Metallica“ – monstrai, galingi kaip Islandijos ugnikalnis ir nenuilstantys kaip atominė elektrinė. O gal čia lietuviški cepelinai juos taip įkrovė (juk užsisakė prieš atvykdami)?
Koncerto pradžia
Apie viską iš eilės. Vokalistas Jamesas Hetfieldas išties dieviškas. Balsas, velniokiška šypsena. Viskas, kas telpa į žodžius „aura“ ir „charizma“. Larsas Ulrichas, mušantis būgnus, ir jo iškištas firminis liežuvis – na, jis privertė iškart susileisti net nekaltas paaugles. Gitaristas Kirkas Lee Hammettas, plasnojantis garbanomis ir stulbinantis soluotėmis (tarsi smuiku grotų), ir bosininkas Robertas Trujillo... Va čia tai mačo. Temperamentas, užvedantis pragaras ir keturi išprotėję thrash metal dievukai, po sceną lakstantys su tokiu užsidegimu, tarsi šoktų maorių karo šokį. Taip prasidėjo šou, kurį pamatęs, anot organizatorių, jau gali ir ramiai numirti.
Po dviejų apšildančių prancūzų ir amerikiečių grupių prasidėjo tai, ko daugelis Lietuvoje laukė visą gyvenimą arba važiuodavo pasižiūrėti Varšuvoje, Dubline ar Prahoje.
Tiesa, dvi valandas, kol grojo apšildančios grupės, didžioji publikos dalis gėrė alų baruose arba rūkė lauke. Todėl daugelis žiūrovų „Metallica“ atlikėjus pasitiko gerokai įšilę.
Sausakimšoje salėje nemaža dalis gerbėjų pasipuošusi įvairia „Metallica“ simbolika. Tarp jų galima matyti visą Lietuvos muzikos elitą – nuo Luko iki „Rebelheart“, nuo Keistuolių teatro aktorių iki Vytauto Rumšo jaunesniojo.
Scena – vidury salės
Žiūrovus nustebino Lietuvoje dar nematyta scena (bet jau matyta daugelyje grupės pasirodymų). Ji sumontuota arenos viduryje taip, kad iš visų pusių būtų galima vienodai gerai stebėti atlikėjus. Palubėje pakabinti šviestuvai, pritvirtinti ant karstų formos platformų. Smagumėlis!
Likus ketvirčiui valandos iki planuoto pasirodymo publika ėmė kelti milžinišką triukšmą ir spėlioti, iš kur ant salės centre esančios scenos pasirodys grupės nariai – gal nusileis iš palubės, gal išnirs iš apačios (vėliau ketvertukas apsaugos darbuotojų suformuotu koridoriumi tiesiog atėjo pro vieną iš šoninių įėjimų). 30 metų jūsų laukėme Lietuvoje, džiaugiamės įstoję į „Metallica“ šeimą.
Akis traukė ant salės sienos pakabintas plakatas su anglišku užrašu: „30 metų jūsų laukėme Lietuvoje, džiaugiamės įstoję į „Metallica“ šeimą.“
Šou – kupinas specialiųjų efektų (papildyta 2 val.)
„Metallica“ į sceną žengė vėluodama 15 minučių. Supergrupės pasirodymas prasidėjo įspūdingu lazerių šou, lydimu ritmo, galinčio išvesti iš proto. Arčiau scenos stovintiems žiūrovams tikrai prireikė ausų kamštukų. Patarčiau jų įsigyti visiems, kurie eis į antrąjį grupės koncertą.
Pasirodymo pradžia surežisuota išties puikiai. Kiekviena nauja daina – vis po siurprizą. Vos spėjo akis priprasti prie lazerių, „Metallica“ nusprendė paspraginti žiūrovus, pasitelkdama gausybę pirotechnikos. Ugnis magiškai keitė spalvą ir kartais atrodė, kad scena supleškės arba visa arena išlėks į orą.
Kiek vėliau paaiškėjo, kam reikalingi tie karstai palubėje, prifarširuoti šviestuvų. Tikrai ne vienas nustebo pamatęs juos, besileidžiančius į sceną. Bet „Metallica“ nė negalvojo į juos gultis (kaip kadaise BIX): pakibę muzikantams virš galvų, karstai atrodė išties įspūdingai, juo labiau kad operatorių buvo sukiojami aplink savo ašį, taip sukurdami vis naujas erdves ir naujus efektus.
Dar vienas svarbus gyvai atliekamos muzikos šou elementas – vokalisto pašūkčiojimai ir ryšio su publika palaikymas. Jamesas tikrai nesunkiai rado bendrą kalbą su gerbėjais, savo trumpuose intarpuose minėdamas „Metallica“ šeimą: „Jei mes jaučiamės viena šeima, jei mums muzika teikia malonumą, turime vienas kitam padėti, vienas kitą palaikyti.“Jei mes jaučiamės viena šeima, jei mums muzika teikia malonumą, turime vienas kitam padėti, vienas kitą palaikyti.
Tik viena bėda, kurią pastebėjau – Lietuvos gerbėjai nemoka grupės dainų žodžių. Todėl nebuvo tradicinių žiūrovų chorų, kai vokalistas atiduoda iniciatyvą publikai (išskyrus galbūt skambant „Nothing Else Matters“). Tai šiek tiek sugadino įspūdį. Bet, jei „Metallica“ grįš, kaip žadėjo koncerto pabaigoje, viskas bus gerai. Žodžius pasikartosime.
Išrengė vyrus
Atmosfera koncerto metu tikrai buvo įkaitusi. Todėl šen bei ten (gal ir alus turėjo įtakos) pradėjo išsirengti vyrukai. Gaila, kad ne merginos taip šėlo, tuomet koncertas būtų įgavęs dar daugiau spalvų. Kita vertus, tikrai smagu matyti, kad lietuviai moka atsipalaiduoti ir nevaržomai reikšti simpatijas savo dievukams.
Deja, negaliu nutylėti: ugnies Vilniaus žiūrovams antradienį kiek pritrūko. Todėl koncerto pabaigoje, po jau nebe pirmo biso „Seek and Destroy“ (jo metu iš lubų pradėjo byrėti dideli juodi kamuoliai su grupės simbolika), žiūrovai atrodė pavargę. Rezultatas paprastas: grupė, nesugrojusi koverio „Whiskey in the Jar“ (mūsų radijo stočių topas) ir dar daugybės savo hitų, išėjo prieš tai tiesiog padalijusi ženkliukų... Ar galima taip paleisti dievus, kurių laukėme 30 metų? Nesuprantu, kodėl publika, prieš koncertą dariusi bangą ir sukėlusi pragarišką triukšmą, koncerto pabaigoje virto taikiais avinėliais. Gal kaltas alus, o ne „Metallica“?
