„Mano pirmoji kūryba buvo lietuvių kalba, tačiau labai greitai pradėjau kurti angliškai ir žinau, kodėl“, – pokalbį pradeda atlikėja. Kaip priduria ji, prie to prisidėjusios jos studijos vienoje prestižiškiausių muzikos mokyklų pasaulyje: Berklio koledže Bostone.
„Pradėjusi studijuoti džiazą, gavau stipendiją ir išvykau studijų tęsti į JAV. Ten gilinausi į muziką, kuri ateina iš amerikietiškos kultūros. Stilistiškai man visada patiko džiazo, soulo muzika, tai – amerikietiškos muzikos šaknys. Taigi, kūriau anglų kalba dėl to, kad klausiausi labai daug angliškos muzikos ir norėjau pažinti kitokią kultūrą“, – pasakoja Monika.
Tačiau vėliau dar savo kelionę pradedančios vokalistės gyvenime įvykęs, kaip ji pati sako, paradoksas: „Po dešimtmečio amerikietiškos muzikos studijų ir gyvenimo užsienyje vidinis balsas mane pradėjo traukti prie šaknų. Be to, amerikiečiams ir anglams buvo žymiai įdomiau klausytis, ką lietuvis dainuoja lietuviškai nei angliškai.“
Ankstesnes nuostatas apie lietuvių kalbą Monika Liu sieja ir su savo bendraamžiais, kuriems buvo būdingos panašios ambicijos: „Mano karta turėjo siekį išeiti į pasaulį, nes prisiklausėme ir prisižiūrėjome apie amerikietiškas svajones. Taip susiformavome neteisingą požiūrį, kad pasauliui gali būti įdomus tik dainuodamas angliškai. Supratau, kad tai netiesa.“
Originalus skambesys teka kraujyje
Toliau, kaip atskleidžia Monika, ją gyvenime lydėjo paieškos. Ilgos, įdomios, parodžiusios, kad jų tikslas ne išorėje, o veikiau viduje.
„Mano vidinis lūžis įvyko iš vidinio pašaukimo, vidinio balso. Labai daug studijavau, gilinausi, ieškojau, po dešimt valandų per dieną ir kasdien kurdama vis jausdavau, kad tai nėra ta kalba, kuria kalba mano vidus. Ją pajutau tik pradėjusi kurti lietuviškai. Tačiau net ir tai užtruko, nes nenorėjau lietuviškai kurti tiesiog popmuzikos. Pati turiu savo muzikos rašymo kalbą. Norėjau sujungti ją su lietuvių kalba“, – apie kilusius iššūkius kalba Monika.
Iš pradžių atlikėja bandžiusi lietuviškus tekstus kurti kitų kūrėjų popmuzikai, tačiau šiandien ji atvira: tiesiog „nesirašė“: „Man reikėjo susikurti savo unikalų stilių ir garsą tam, kad galėčiau rašyti lietuvių kalba. Taip atradau viduriuką tarp kalbos ir melodingos muzikos, kuri ateina ir iš to, kad grojau smuiku, ir iš mano studijuoto džiazo. Taigi tekstai gimė tik tada, kai pati kūriau muziką viduje surastu, išgrynintu stiliumi.“
Įdomu tai, kad žodį „viduje“ čia būtų galima suprasti įvairiopai – galbūt dėl visko kalta genetika? Juk Monikos tėvai – glaudžiai susiję su muzikiniu pasauliu, o teta buvo legendinė estrados dainininkė Stasė Laurinaitytė!
„Manau, kad tai ir genetiškai atsineštas dalykas, nes mano giminėje yra labai daug muzikalių žmonių, – pripažįsta atlikėja. – Nes taip, kaip pasirašau melodijas lietuvių kalba, nepasirašau jokia kita kalba. Ir tai, kaip jas sudainuoju... Kartais net nesuprantu, kaip sudainuoju, iš kur ir kaip tas balsas suskamba. Bėgant laikui šį reiškinį gal kiek sumistikavau ir pradėjau galvoti, kad tai atsinešta per kraują, per genetiką, tikrai iš vidaus!“
Didžiojoje scenoje sulaukė klausimų
Paklausta, ką jautė dainuodama lietuviškai Europai ir pasauliui didžiajame dainų konkurse praėjusiais metais, Monika Liu pabrėžia tik geriausias emocijas: „Iš kitų atlikėjų sulaukiau pagarbos, kad į sceną ėjau dainuoti viena ir lietuviškai. O kai kuriems ji nuskambėjo įdomiai, užkliuvo š, č skambesys.“
Tiesa, būta ir dainininkę nuliūdinusių įžvalgų – štai atsirado galvojusių, kad Lietuvoje kalbama rusiškai. „Ir finalo dieną sulaukiau klausimo, ar dainuoju rusų kalba. Taigi net po tiek metų nepriklausomybės vis tiek yra galvojančių, kad dainuojame ar kalbame rusiškai... Kas kartą jiems reikia priminti, kad tai – lietuvių kalba, papasakoti apie ją ir jos istoriją, kad ji – viena seniausių kalbų pasaulyje, turinti bendrų žodžių su sanskritu.“
Monika Liu įsitikinusi, kad tokių situacijų pasitaikytų vis rečiau, jei daugiau atlikėjų iš Lietuvos nepabijotų atstovauti šaliai dainuodami gimtąja kalba. „Iš tiesų tie, kurie gerbia savo kalbą, ja ir dainuoja. Norėčiau, kad „Eurovizijoje“ visi dainuotų savo gimtosiomis kalbomis. Ir kad sugrįžtų orkestras“, – šypsosi ji.
Mato lietuviškos muzikos atgimimo etapą
Tačiau ar sudėtinga tekstus muzikai kurti lietuviškai? Ar ši kalba – muzikali? Monika gimtosios kalbos muzikalumu net neabejoja.
„Gal ir nėra lengviausia kalba muzikos rašymui, bet muzikali. Per savo praktiką supratau, kad dainą lietuvių kalba galima parašyti apie bet ką – meilę, liūdesį, neištikimybę, nužudymą – viskas gali skambėti puikiai. Ir galima pritaikyti įvairiausią ritmą. Pati dainuoju bliuzą, balades, bosanovą, lėtą disko... Nors tebeegzistuoja stereotipas, kad lietuvių kalba nemuzikali ir net neva negraži, niekada taip negalvoju. Man ji gražiausia ir muzikaliausia“, – sako Monika.
Dainininkė džiaugiasi, kad pastaruoju metu Lietuvos scenoje gausu dainuojančių lietuviškai, anot jos, tai – tikras lietuviškos muzikos atgimimo etapas:
„Dabar žmonės lietuviškai kuria labai daug, visais jais džiaugiuosi. Anksčiau, kai dauguma lietuvių žavėjosi angliškais tekstais, man smarkiai imponavo Giedrė Kilčiauskienė, lietuviškai ji kūrė daugiau elektroninę muziką. Šiandien man labai patinka ir atlikėjo Tomo Narkevičiaus-Free Finga rašymas. Daugiau klausiau jo naujos kūrybos ir man labai patiko kūrybiški tekstai – išties labai maloniai nustebino.“
Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.
