Neda ir Olegas scenoje – jau 15 metų. Po dviejų savaičių jų duetą išgirs ir tradicinio kultūros festivalio Anykščiuose „Purpurinis vakaras“ klausytojai. Negana to, Nedos ir Olego pasirodymą scenoje lydės gyvos muzikos grupė: Vytautas Labutis (saksofonas), Richardas Banys (klavišiniai) ir buvęs Nedos vyras, vėl prie bosinės gitaros grįžęs Andrius Afinogenovas.
Apie karantino iššūkius, vasaros pasirodymus, draugystę ir mokėjimą būti kartu scenoje su Neda ir Olegu kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
Šiandien daug kam atrodo, kad Neda be Olego nekoncertuoja, kaip ir Olegas – be Nedos. Prisiminkime jūsų dueto pradžią... Kada atėjo mintis, kad galite dainuoti dviese?
Neda: galiu labai tiksliai papasakoti istoriją. Reikėtų pradėti nuo aktoriaus Kosto Smorigino skambučio. Tuomet dar egzistavo „Aktorių trio“ – Kostas grojo kartu su Olegu ir Sauliumi Bareikiu. Prie jų muzikos šiek tiek buvau prisilietusi ir aš – įrašiusi fleitos partijų, kai ką įdainavusi. Pasitaikyk tu man taip, kad kaip tik tuo metu jaučiau nepaprastą poreikį kažką keisti savo gyvenime, buvau pavargusi nuo triukšmo, bliuzo. Ir staiga – Kosto skambutis, kviečiantis prisijungti prie jo ir Olego. Niekada neskirstau, ar tai mano žanras, o šis – mano. Visada stengiuosi daryti tai, kas man patinka, kur matau prasmę, kas mane veža. Pasakiau sau – kodėl gi ne?! O tada sėdome pas Kostą virtuvėje, sukūrėme programą ir pradėjome groti. Pasipylė koncertai, kartais Kostas negalėdavo, jis daug filmavosi tuo metu. Nuo 2010-ųjų likome dviese su Olegu, jis iš stalčiuko išsitraukė dainų, sukūrėme dueto programą.
Olegas: Kostas kartais dar pagrodavo, ir į Ameriką visi trys buvome išvykę koncertuoti, bet su Neda dviese kažkaip geriau jautėmės, lengviau vienas prie kito prisitaikėme.
Neda: taip ir liko – be jokių pykčių, rimtų skyrybų, natūraliai, organiškai.
Olegas: jau daugiau nei dešimt metų kartu...
Neda: kuo toliau, tuo labiau susigrojame. Nemokame kepti dainų ir programų. Vienos dainos ateina, kitos išeina. Mes net programos pavadinimo visus tuos metus nekeitėme – vis tiek patys „Muzikiniai monologai“.
Niekada nesibaigiantys muzikiniai monologai...
Neda: kai viskas vyksta taip lėtai, dalykai išsigrynina. Jokio konvejerio, jokios skubos, viskas ilgai, ramiai. Kristalizuojasi dainos, programa, mes patys.
Olegas: kai daina skamba pirmą kartą, ji – žalia, mes retai tikriname tokias savo koncertuose. Klausytojai mūsų dainas žino, girdi niuansus, pastebi visai kitus akcentus. Tarsi kiekvieną kartą išgirsta naujai. Atrodo, tarsi daina ir ta pati, tačiau publika jai prideda savų spalvų, įpučia naujos gyvybės.
Neda: scenoje abu su Olegu augame. Turbūt natūralu – aš klausiau, kaip dainuoja Kostas, kaip Olegas dainuoja, išmokau iš jų aktorinių dalykų. Žiūrėjau į juos, klausiau, – juk nė supratimo neturėjau, kad scenoje net žodelis „ir“ turi svorį. Populiariojoje muzikoje mano dainų tekstai buvo tokie, na... Turintys mažiau svorio, poezija – visai kas kita. Įsivaizduoju, kad Olegas irgi iš manęs mokėsi, juk buvau žmogus iš muzikos pasaulio. Mudu vienas kitą visą laiką tarsi papildėme, darome tai ir iki šiol.
Gal būtent tai ir reiškia būti duetu?
Neda: būti dueto nariu reiškia laiku kitą leisti į priekį, laiku prisiimti atsakomybę, vienam kitą girdėti, klausyti, ne užgožti, o vienas kitam padėti. Juk duetas yra kumštis. Komanda. Vienis. Ir visai nesvarbu, ar aš dainuoju, o Olegas groja gitara, ar jis dainuoja, o aš jam pritariu fleita.
Mano tikslas nėra parodyti, kaip gražiai groju, kaip mitriai laksto mano pirštai, mano tikslas – papuošti jo atliekamą dainą. Kuo subtiliau, kuo gražiau, – kur reikia, paspausti, kur reikia, paimprovizuoti, kartais išsirėkti, jei dainai tai tinka. Ir aš jaučiu tą patį, kai dainuoju, atrodo, kad Olegas mato kiekvieną mano kūno raumenėlį, pažįsta, atpažįsta. Tai yra komanda. Ir dėl to mes vis dar kartu, nes mums įdomu kurti drauge, mes nuolat augame, atrandame vienas kitame kažką naujo. O jei prisideda puikūs džiazo muzikantai, mūsų pasirodyme randasi dar daugiau spalvų.
Tokio gyvo, kitų muzikantų praturtinto judviejų pasirodymo ir reikia laukti festivalyje „Purpurinis vakaras“?
Neda: būsime su komanda ir dėl to esu labai laiminga. Tai vyrukai, su kuriais galėčiau traukti į pasaulio kraštą, ne tik į sceną. Beprotiškai talentingi muzikantai, bendražygiai, mano pakeleiviai, kuriuos žinau kaip nuluptus.
Olegas: kai Neda pasakė, kad pasirodysime su džiazo muzikantais, paklausiau jos: ar jiems bus įdomu. Jei taip – darome, jei ne, neverta gaišti laiko. Esu sulaukęs tokio amžiaus, kai man nebeįdomu įrodinėti, kai nesinori jokių priešpriešų ir rengti pasirodymų dėl pinigų.
Neda: mes kaifuojam grodami ir dainuodami. Rodos, imi scenoje ir... išskrendi. Nuostabi, beprotiškai kūrybinga atmosfera, geras mikroklimatas. Visada sakau, kad esu laiminga, nes esu turtinga turėdama tokius scenos partnerius. Ir dar mes nemėgstame visur suspėti ir uždirbti visus pinigus. Nemėgstame turėti daug, norime išlaukti. Kad koncertas taptų švente. Aš turbūt net už milijonus nebedaryčiau to, kas man nepatinka. Geriau jau mažiau koncertų, bet tegu jie būna prasmingi.
Judu su Olegu esate kūrėjai, asmenybės, negana to, vyras ir moteris. Kaip išsiaiškinate kūrybos ginčus? Ar tokių turite?
Olegas: Neda yra aukščiausio lygio profesionalas. Man nepaprasta garbė būti scenoje kartu. Stengiuosi to jausmo nesugadinti, tobulinu savo grojimą, ieškau skambesių ir visada noriu ją girdėti, jausti bei suprasti. O jau rezultatą pamatys žiūrovai.
Neda: galbūt mums padeda tai, kad labai daug kalbamės ir panašiai matome pasaulį. Per tą dešimtmetį aš aiškiai žinau, kas erzina Olegą. Jis lygiai taip pat žino, kas man nepatinka ir ką aš dievinu. Mūsų gyvenimo akcentai tie patys – draugystė, ištikimybė, meilė, pagarba. Todėl man lengva su juo kalbėtis, būti, draugauti, važiuoti, diskutuoti, kurti, groti. Olegas – mano pasaulio žmogus.
Olegas: mes abu labiausiai už viską pasaulyje pykstame dėl to, kad koncerte buvo blogas garsas.
Neda: juk esame profesionalai, ypač reiklūs garsui.
Olegas: tada žmonės mano, kad išsidirbinėjame.
Įdomu, kokios muzikos klausote, kai važiuojate ilgą kelią į koncertą?
Neda: dažniausiai nesiklausome.
Olegas: tylime. Tyla, ilga tyla. Važiuojame iš Klaipėdos, iš koncerto. Artėjame prie Kryžkalnio ir staiga kuris nors sprogsta: „Bet tai koks blogas garsas buvo!“ O jei buvo geras, tik įsėdame ir pradedame: „Bet kokia publika! Kokie žmonės!“ Aptariame kiekvieną niuansą.
Ar būna pasirodymų, kuriems pasakote ne?
Olegas: būna. Kai aiškiai suprantame, kad klausytojai – ne mūsų. Neseniai sulaukėme skambučio: „Jūs vestuvėse grojat?“ „Ne, negrojam!“ „Bet mes norime padovanoti jūsų pasirodymą“, – paaiškino. Sutikome ir tai buvo nuostabiai malonus vakaras.
Neda: visaip gali būti, juk nežinia, kur važiuoji... Ir tau tikrai gali pasakyti, kad, na, čia mums nelabai... Bet, kai viską išsiaiškini, aptari, sutari, įvyksta nuostabus pasirodymas.
Nejau jūsų duete visada – taika ir ramybė? Nebūna ginčų?
Olegas: dėl muzikos niekada nesiginčijame. Apskritai, nesiginčijame.
Neda: be jokios abejonės, mūsų požiūriai į kai kuriuos kasdienybės dalykus išsiskiria, tačiau nei aš Olegui primetu savo nuomonę, nei jis – man. Gerbiu jo gyvenimo filosofiją, man svarbu, kad jis mane girdi, kad yra nepaprastai mandagus, tikras džentelmenas. Būdama šalia jaučiuosi ne tik scenos kolegė, bet ir moteris. Man tai – svarbu, nes aplink sceną yra daug muzikantų bachūriukų, kuriems aš – irgi vienas iš jų.
Būna bjaurių dienų, žinoma, tačiau jas svarbu išlaukti, nelįsti į dūšią, kai niekas neprašo. Šitą mes mokame abu.
Mūsų gyvenimo prasmė ir esmė yra muzika. Mes ją dieviname, norime atlikti kuo prasmingiau ir labai tikimės, kad klausytojas išgirs, ką norime pasakyti.
Olegas: todėl ir džiaugiamės kiekviena akimirka, kuri mums duota scenoje.
