Atsakymą į tai rugsėjo 14 d. duos džiazo kritikė ir muzikologė Jūratė Kučinskaitė, kurios paskaita ir džiazo perklausos pradės penktąjį renginių ciklo apie Šiaurės šalis „Antras antradienis“ sezoną.
„Pradžią džiazo pasaulio sienų griovimui davė norvegai. Tiksliau, pradžioje buvo vienas norvegas. Prieš keturis dešimtmečius į džiazą ėmus skverbtis roko ritmams, džiazo pasaulį sukrėtė norvegų saksofonininkas Janas Garbarekas“, – pasakoja J. Kučinskaitė.
Iki tol triukšmingumu ir aštriais ritmais maitintą džiazo auditoriją Janas Garbarekas sukrėtė netikėtu skambesio grynumu ir ramybe. Jo debiutinis albumas „Afric Pepperbird“ buvo pripažintas akimirksniu, o jį įgrojęs norvegų kvartetas buvo pakrikštytas „Didžiąja Skandinaviškąja ketveriuke“.
Visi šio kvarteto nariai, šiandien jau šešiasdešimtmečiai, – Terje Rypdalas, Arildas Andersenas, Jonas Christensenas ir Janas Garbarekas – nesnaudžia ant laurų, jau užtikrinusių jiems pasaulinį pripažinimą. Norvegų ketveriukė ir šiandien yra pasinėrusi į kūrybinius ieškojimus, savo grupėse brandindami ne tik įstabius kūrybinius vaisius, bet ir ugdydami iškilias džiazo asmenybes.
Vienas tokių yra Lietuvoje gerai pažįstamas Bugge Wesseltoftas. Jis ryškus kartų perimamumo ir tuo pačiu protesto pavyzdys. Patirtį kaupęs ankstyvuosiuose Garbareko bei Anderseno albumuose, vėliau jis pasuko savu keliu, deklaruojančiu naująją džiazo koncepciją.
„Gal būtent tokiame perimamume ir slypi Norvegiškojo džiazo fenomenas?“, – intriguoja renginio viešnia J. Kučinskaitė ir kviečia susipažinti su vis atsinaujinančia šios šalies brandžiosios džiazo kartos kūryba ir įtaigiais jaunųjų džiazo kūrėjų pavyzdžiais.
