Vaikinai jau spėjo kartu įrašyti naują dainą „Vieną žinau“, ją savo gerbėjams „Pikaso“ kartu su Valdu pristatė praėjusią savaitę ir buvo puikiai įvertinti tiek gerbėjų, tiek kritikų. Kas šis vaikinas prisijungęs prie Haroldo ir Roko? Kaip jis atsidūrė grupėje „Pikaso“ ir ką gali pažadėti jos gerbėjams?
– Nors kai kuriems muzikos gerbėjams jau esate pažįstamas, tačiau „Pikaso“ gerbėjai be jokios abejonės norėtų susipažinti artimiau. Kaip atsiradote muzikiniame pasaulyje?
– Prieš 27 metus gimiau Šiauliuose. Jau tada, kai tėtis mane skolintu žiguliuku parsivežė iš gimdymo namų, mūsų namuose stovėjo pianinas. Ir tai keista, nes namuose muzikantų nebuvo. Matyt, tėvai jau tada numatė, kas iš manęs gali išaugti (šypsosi). Mūsų šeimoje tik bočius – taip vadinu senelį – turėjo kažką bendro su muzika. Jis ilgai grojo smuiku, tačiau nutiko nelaimė pjaustant malkas ir netekus dalies pirštų smuiką turėjo padėti į šoną. Dabar jis tik dainuoja – garsiai, gražiai ir žemaitiškai. Tad galvoju, kad būtent į bočių ir būsiu atsigimęs.
– Ar mokėtės muzikos profesionaliai?
– Būdams mažas, per televizorių žiūrėdavau koncertus, tuo pačiu metu atsisėsdavau prie pianino ir įsivaizduodavau, kad tai aš koncertuoju. Kai pradėjau eiti į antrą klasę, tėvai užrašė į Šiaulių 2-ąją muzikos mokyklą. Tiesa, tada man įtarė bronchinę astmą, tad gydytojas patarė groti pučiamaisiais. Ir tikrai – pasveikau pūsdamas klarnetą. Antruoju instrumentu pasirinkau pianiną. Po to savarankiškai pramokau groti saksofonu, vėliau – ir gitara. Tėvai taip pat buvo pažadėję, kad jei lankysiu muzikos mokyklą, padovanos sintezatorių. Tuo metu tai buvo mano didžiausia svajonė. Vieną Kalėdų rytą ji išsipildė. Tada prasidėjo ir kūryba. Prisijungęs prie magnetofono į kasetes kepiau pirmuosius įrašus.
– Ar šalia muzikos dar likdavo laiko kitiems užsiėmimams?
– Turbūt išbandžiau visus įmanomus būrelius, kuriuos tuo metu buvo įmanoma lankyti Šiauliuose. Ėjau į baseiną, futbolą, krepšinį, lankiau lengvąją atletiką, vyresnysis brolis nusivedė ir į dziudo, po to atėjo labai didelė breiko mada. Jį šokau apie dvejus metus. Galiausiai susidomėjau BMX dviračių sportu ir jame praleidau apie 5–6 metus, net tapau Lietuvos vicečempionu. Tačiau muzika visada buvo šalia. Kokioje 11–12 klasėje su klasioku atradome repą. Kurdavome ir namie įrašinėdavome dainas. Tai darydavome dėl merginų dėmesio. Ir pasiteisindavo (juokiasi). Nemažai dainų pasiekė internetą, kai kurios tapo pakankamai populiarios. Vieną netgi grojo radijas.
– Ne tik muzikuojate, bet ir dirbate viename populiariausių šalies radijų. Kaip atsidūrėte šioje srityje?
– Baigęs mokyklą įstojau į Šiaulių universitetą studijuoti audiovizualinio meno. Kol mokiausi, Šiauliuose kūrėsi nauja regioninė radijo stotis ir ieškojo žmogaus, kuris galėtų dirbti profesionalioje įrašų studijoje. Pagalvojau, kad kažką sugebu, nusiunčiau CV, ir štai aš jau ten. Tad bekirsdamas universitetišką mokslo šaknį pasisėmiau ir labai daug patirties dirbdamas įrašų studijoje. Vadovas pamatė, kad sugebu ir kalbėti, todėl paėmė dirbti ir į eterį. Besibaigiant ketvirtam kursui supratau, kad regioninis radijas ir studija man nebegali duoti tiek, kiek norėčiau. Nutariau išbandyti savo jėgas Vilniuje, todėl mažai galvojęs išsiunčiau savo gyvenimo aprašymą į visas tuo metu buvusias radijo stotis. Viena jų tuo metu kaip tik ieškojo tokio žmogaus. Taip užėmiau „Radiocentro“ muzikos prodiuserio kėdę ir įrašų studiją. Labai didžiuojuosi, kad patekau į kolektyvą, kuriame surinkti patys geriausi savo srities profesionalai, tad dirbdamas šalia tokių ir pats dar labiau patobulėjau. Čia taip pat teko ragauti ir eterio duonos. Su kolega beveik metus laiko vedėme vakarinę laidą. Bet laikui bėgant pastebėjau, kad kūrybai lieka vis mažiau laiko, todėl reikėjo rinktis – arba radijo mikrofonas arba įrašų studija. Pasirinkti nebuvo sunku...
– Panašu, kad visada traukė pramogų pasaulis. Galbūt teko dirbti ir kažkokius atlikėjams ir pramogų pasaulio atstovams nebūdingus darbus?
– Vieną kartą teko dirbti net duobkasiu, tai bekasant prisisėmiau daug žemių į batus ir kišenes (juokiasi). Taip pat, kaip turbūt daugeliui, vasaromis teko dirbti statybose.
– Muzikiniame pasaulyje jau esate žinomas kaip atlikėjas Baku. Kodėl pasirinkote tokį pseudonimą?
– Prieš porą metų su atlikėja Berta Timinskaite išleidome dainą „Atverkim Langus“. Neturėjau pseudonimo, o pavarde vadintis nenorėjau. Pseudonimą pasiūlė Berta, man patiko pats žodžio skambesys, todėl jį ir pasirinkau. Mano tamsūs plaukai ir juodos akys su tuo nesusiję. Esu grynakraujis lietuvis.
– Kaip atsiradote grupėje „Pikaso“?
– Su grupės nariais jau buvau pažįstamas. Teko kartu dirbti keliuose muzikiniuose projektuose, su Haroldu įrašėme keletą dainų. Jau tada dirbant drauge labai sutapo požiūris į muziką, atsirado kūrybinis bendrumas. Kūriau grupei dainą „Dangoraižiai“ ir tuo pat metu paaiškėjo, kad Tomas nebebus grupėje. Tuomet viskas natūraliai išsirutuliojo. Turiu pasakyti, kad puikiai suprantu Tomą. Jis veda renginius, ir pats tuo esu užsiėmęs, tad tikrai žinau, kad tokia veikla atima labai daug laiko ir kitkam nebegali atsiduoti 100 procentų.
– Kaip jaučiatės iš savarankiško muzikinio kelio sukdamas į darbą su grupe?
– Kadangi žinojau, kur einu, jaučiuosi gerai. Manau, kad į grupę galėsiu įnešti tiek pat daug, kiek ir gauti iš jau ten esančių senbuvių. Manau, kad grupei bus į naudą turėti ne tik dainuojantį, bet ir kuriantį narį. Manau, kad su Haroldu ir Roku tikrai rasime bendrą kalbą, nes jie ne tik savo srities profesionalai, bet ir puikūs bičiuliai.
– Jau spėjote kartu su grupe įrašyti dainą. Kokie pirmieji įspūdžiai?
– Rezultatu visi likome labai patenkinti. Stengėmės ir daug dirbome, kad nauja grupės pradžia su nauja sudėtimi būtų stipri. Naujoje dainoje labai ieškojome kitokio skambesio, eksperimentavome ir, atrodo, kad pavyko.
