Albumą „Vai tu girala“, kurį išleido „Vilniaus dzūkuliai“, Saulius Spindi pristatys gegužės 24 d. muzikos klube „Tamsta“. Šia proga – 15min pokalbis su albumo autoriumi.
– Tavo muzikinė veikla labai įvairi: gotikinis metalas „Saprophytes“, tada rokas ir elektronika su grupe „Fashion Games“, o dabar solinė karjera ir galima sakyti, bendras albumas su Petru Zalansku. Tad kur juda toji kūryba?
– Matyt, kažkur juda (juokiasi). Aš ir pats, žiūrėdamas į praeitį, matau, kad ji tikrai labai ilgai keliavo. „Saprophytes“ buvo, galima sakyti, pirmoji grupė, dar 1998 m. Tuo tarpu solinis projektas prasidėjo 2011-aisias, tai buvo albumas, kurio nėra fiziniame pavidale, kuris taip ir vadinasi – „Saulius Spindi“. Tiesiog šalia „Fashion Games“ muzikos susikaupė kitų kūrinių, kurie ir tapo solinio projekto pradžia.
Apskritai tai tiesiog turbūt bandau praplėsti tas ribas. Yra daug įdomių dalykų – pabandau vieną, kitą, trečią dalyką, o visame tame kažkas bręsta, formuojasi. Man ir pačiam įdomu, kas iš viso to išsivystys, nes nauji kūriniai linksta į tokį sarkazmo, ironijos stilių. Tiesiog skirtingi kūrybos etapai yra tam tikri užfiksuoti išgyvenimai ir emocijos. Pavyzdžiui, albume „Laike“ užfiksuotas beveik penkerių metų laikotarpis. Tai ten susidėjo ir vedybos, ir dukros gimimas, – vienam kūriny ji net dainuoja, na, kiek gali dainuoti vienerių metų vaikas – ir daug kitų dalykų. Tie etapai labai skirtingi, todėl ir stiliai skiriasi.
– O kaip tavo kūryboje atsirado folkloras? Tam tikrų motyvų jau buvo galima atrasti albume „Laike“, o „Vai tu girala“ jau galima drąsiai vadinti electro folk albumu. Koks tavo santykis su folk žanru?
– Man folkloras nėra svetimas, galima sakyti jis lydi visą gyvenimą. Net ir „Saprophytes“ laikais dažnai trynėmės šonais su tokiomis grupėmis, kaip „Žalvarinis“ ir visa „Mėnuo Juodaragis“ aplinka. Tačiau, kad ji būtų kažkaip ypatingai užkabinusi ir užbūrusi, nepasakyčiau. Dažnai tokios muzikos eksperimentai atrodydavo kiek pritempti ir dirbtinoki, juose pritrūksta natūralumo.
Vis dėlto, tiesa, folklorinių motyvų yra albume „Laike“. Ten apskritai pirmą kartą pradėjau dainuoti lietuviškai, atsirado supratimas, kad muzika gali gerai skambėti ir sava kalba. Tokie neryškūs, ne visai tiesmukiški motyvai man yra gražūs. Bet kai išgirdau Petrą Zalanską, man tai pasirodė kažkoks net ne folkloras (juokiasi). Jis man pasirodė labai savitas, nepaisantis jokių taisyklių. Ir kai jis dainuoja, atrodo, kad transliuoja kažką daugiau – lyg apeigos vyksta su juo, atsiranda ryšys su kažkuo daugiau, kažkur iš anapus.
– Kaip įvyko „pažintis“ su Petru Zalansku?
– Tiesą sakant, ji įvyko visai neseniai ir man labai keista, kad kai pasišneku su, pavyzdžiui, Veronika Povilioniene, suprantu, kad jis labai gerai žinomas ir gerbiamas – ypač Dzūkijoje. Tačiau kažkaip nutiko, kad nei man, nei žmonėms iš mano draugų rato, jis nebuvo žinomas.
O buvo taip: su draugais prieš beveik trejus metus leidom vakarą Aukštadvaryje, netoli Velnio Duobės. Ten tokia iš tikrųjų magiška vieta su daug ąžuolų, piliakalniu šalia. Pamenu, klausėmės indų ragos plokštelės – tikrai giliai užkabinanti muzika. Ir tada vienas draugas sako, kad žino lietuvių atlikėją, kuris dainuoja raga! (juokiasi). Aišku, ne raga jis dainuoja, bet emocija ir jausmas tikrai labai panašūs.
Tada jau kitą dieną paklausiau, ir man tai pasirodė kažkas dar negirdėto, gal ne visai lietuviško, kažkas tokio truputį magiško ir šamaniško. Ir iškart kilo noras su tuo eksperimentuoti, pridėti savo kūrybos. O tada viskas įvyko labai greitai, maždaug per pusę metų susikūrė visa muzika.
– O ar nebuvo sudėtinga pritaikyti muziką Petro Zalansko balsui? Kiek pačiam teko klausyti, harmonijos taisyklių šis žmogus nelabai paisė: neįprastos ir dermės, ir ritmas nepastovus. Kaip pavyko tai suderinti su elektronine muzika?
– Taip, reikėjo paeksperimentuoti. Jis nepaisė nei dermės etalono, nei tempo, nei metro, todėl reikėjo truputėlį pasistengti, kad įstatytum į tam tikrus rėmus. Jo tonacija nėra standartinė – sakykim, jei La nata yra 440 Hz, tai jis dainavo maždaug 432 Hz. Ir taip daugumoje kūrinių, todėl nė vienas standartinis instrumentas nedera prie jo balso.
Man tas tembras yra nepakartojamas, jis turi tokios specifinės informacijos, tam tikro gylio. Tai nėra melodija ar žodžiai, jie gana paprasti, bet, galima sakyti, jis tą informaciją ir gylį ištransliuoja kone tarp eilučių. Todėl man nesinorėjo to pakeisti ir net nebandžiau, nes būtent tas tembras hipnotizuoja ir skleidžia tam tikrą magiją. Šia prasme balsą palikau originalų, o instrumentus derinau prie jo. Tačiau nepasakyčiau, kad tai buvo alinantis darbas – visas tas kūrybos etapas buvo tikrai nuostabus ir jo metu visą laiką jaučiau užsidegimą.
Iš tikrųjų, Petro Zalansko galima klausytis ir taip, tas balsas užliūliuoja savaime. Tačiau priderinus sintezatorius ir kitus instrumentus, gaunama nauja prasmė. Šiuolaikiniai instrumentai galbūt yra geriau atpažįstami ir suprantami, o kartu su Petro dainavimu, gimsta kažkas visiškai naujo.
– Artėja šio albumo pristatymo koncertas. Ką esi jam paruošęs?
– Taip, jis bus klube „Tamsta“, gegužės 24 dieną, ketvirtadienį. Didžioji jo dalis ir bus skirta albumo pristatymui, likusi – kitiems kūriniams iš solinės kūrybos. Petro partijas dainuos visas būrys skirtingų atlikėjų: Gytis Ambrazevičius, Justina Kaminskaitė, Jonas Šarkus iš grupės „Solo Ansamblis“, Akvilė Rubikienė, Toma Čepaitė ir Agota Zdanavičiūtė iš grupės „Sen Svaja“. Ruošėmės iš tikrųjų įtemptai, vyko daug derinimo su muzikantais, tad turėtų būti tikrai rimtas renginys. Stengėmės ir muziką, ir apšvietimą ir dekoracijas padaryti taip, kad tai nebūtų paprastas koncertas, o būtų renginys su veidu.
– Norėčiau dar paklausti apie naujausią, prieš porą mėnesių pasirodžiusį kūrinį „Lekia gandrai“. Tai – vėl visiškai kitoks stilius ir nuotaika, ar dabar ir kuri tokią muziką?
Suprantu, kad su visa eklektika gali kilti klausimas, kas yra tas Saulius Spindi – man irgi tokių klausimų kyla (juokiasi). Etapas su Petru Zalansku jau senokai pasibaigė, nes albumas iš esmės baigtas prieš pusantrų metų, o per tą laiką įvyko daug dalykų. Galbūt ir galima sieti muzikinę ateitį su „Gandrais“, tai kūrinys su trupučiu sarkazmo, ironijos, galbūt kaip duoklė seniems estrados laikams. Iš tiesų, jau yra daug naujų kūrinių, kurie laukia savo eilės ir galbūt vasarą kažkas jau pasirodys.
– O kodėl šiame etape taip norisi to sarkazmo ir ironijos?
– Geras klausimas. Na, kaip sakiau, šeimos etapas buvo toks naujų potyrių, naujų jausmų, gyvenimo vertybių apmąstymas. Tiesiog tai padarė labai stiprią įtaką ir tuo metu viską priimi gan rimtai, o tai atsispindi kūryboje. Kažkuriuo metu atsiranda ir tiesos ieškojimai, tačiau ilgainiui imi paprasčiau žiūrėti į dalykus, juk kiekvienas žmogus turi savo pasaulį, savo patirtį, eina savo keliu. Apskritai, žmonės į rimtumą nėra linkę, jis dažnai net nuobodus. O kita vertus, su humoru galima kalbėti ir apie labai rimtus dalykus. Pati ta forma man pasirodė įdomi, o kas iš to išeis, vėlgi, parodys laikas.
Visą albumą „Vai tu girala“ ir kitus Sauliaus Spindi kūrinius galite išgirsti „Pakartot“ platformoje.
