Apie klausytojams rečiau pažįstamus muzikos industrijos užkulisius – meno publicistės Lauros Kešytės pokalbis su studijos „Zert Music“ vienu iš įkūrėjų N.Ulevičiumi, dirbančiu su tokiais atlikėjais/prodiuseriais, kaip Monique, Leonas Somovas&Jazzu, „G&G Sindikatas“, „Bix“, Vytautas Bikus, Vaidas Baumila, Jurgis Bruzga, Ieva Narkutė, Saulius Pitreikis, „Kamanių Šilelis“ ir daugybe kt.
– Kas, tavo nuomone, yra muzikos hitas?
– Hitas dažniausiai yra paprastas ir nuoširdus kūrinys, turintis aiškią temą ir atitinkantis to laikmečio dvasią. Jeigu daina patinka daugeliui, reiškia, visi joje kažką atranda. Tai gali būti labai įsimintina melodija ar tiesiog geras tekstas, ar abu šie dalykai.
Tiesa, man hitai nepatinka. Ne visi, tikrai yra tokių, kurių pasiklausau, pavyzdžiui, „Daft Punk“ ir Pharell'io „Get Lucky“. Nuostabus gabalas, bet kada gali užsidėti. Jis turi gerą jausmą.
Aišku, ilgainiui, jeigu visur visi tą dainą groja, tai nugroja. Iš tiesų, užknisa tie hitai, ir ne tik mane, bet ir daugelį kitų, kas dirba su muzika. Kita vertus, kuriame muziką ne sau, o klausytojui, ir jeigu jis laimingas, negi gali tam prieštarauti?
– Paklausiu kitaip. Kas tau yra kokybiška muzika?
– Kokybiška muzika, pirmiausia, yra sklandi, ji tavęs neerzina. Žinoma, kaip muzikos vertintojas, aš esu subjektyvus. Kadangi ir pats anksčiau kūriau aranžuotes, prodiusavau, rašiau man patinkančią underground muziką, o, galiausiai, užaugau klasikų šeimoje, esu išrankus.
Paskutinius trejus metus užsiimu tik garso kultūra, dėl ko labai džiaugiuosi, nes man nebereikia vertinti muzikos. Kai nuo to atsitraukiau, mano gyvenimas prašvito naujomis spalvomis (juokiasi). Kaifuoju nuo to, ką šiuo metu darau, o visa kita tegu vertina kritikai.
– Ar yra muzika, su kuria tu dirbi, ir muzika, kurios atsisakai?
Svarbu nepamiršti, kad muzika yra džiaugsmas, kažkas, kas paliečia žmogaus sielą, ir jeigu tu kuri muziką, tai atiduok 100 proc. savęs, o visa kita – jau ne nuo tavęs priklauso.
– Visuomet yra skanesnis kąsnis tas, kurio neturi lėkštėje. Dabar taip yra susiklostę, kad daugiausiai dirbu su negyva muzika, nors labai mėgstu gyvus instrumentus, koncertus. Mano svajonė – įrašyti gerą džiazo kvartetą.
Live įrašas reikalauja subtilumo. Kadangi live sudaro daugybė sudėtinių dalių, tokių kaip atlikimas, instrumentai ir t.t., manau, kad su šia muzika dirbti sunkiau. Joje daug ką gali pakeisti, priešingai nei pop ar hip hop muzikoje, kur yra mažiau laisvės formuoti garsą, gali jį tik apšlifuoti. Kai įrašas yra gyvas, darydamas suvedimą turi daug galimybių tamsinti, šviesinti, piktinti, švelninti.
Kuo daugiau galimybių, tuo sudėtingiau. Galima ir vienaip, ir kitaip, bet kaip yra geriau? Niekada nežinai. Todėl, manau, kad labai svarbu yra bendrauti su pačiu atlikėju, grupe. Tai, kas patiks tau, nebūtinai patiks grupei, bet, jeigu grupė pati dalyvauja procese, lengviau sutarti, pasiūlyti kažką naujo.
– Kaip manai, kokia dalis kūrinio sėkmės priklauso nuo dainos suvedimo, vadinamojo mikso?
– Jeigu kalbame apie hitą, tai nulį procentų. Gerą kūrinį sunku sugadinti (juokiasi). O bendra formulė yra tokia – 40 proc. sudaro garso režisieriaus darbo dalis, 60 proc. – kūryba. Žinoma, jeigu darydamas miksą neišgirsi to, kas kūrinyje yra nepaprasto, neišryškinsi tų detalių, jos ir neišsigirs. Todėl jau nuo pat pradžių svarbu išsiaiškinti, kas yra dainos esmė.
Tarkime, jeigu yra dvi konkuruojančios temos, kaip jas pateikti, kad dainoje jos skambėtų sklandžiai? Kaip sukurti kuo didesnį įspūdį, išlaikyti klausytojo dėmesį iki pat galo? Aišku, svarbūs ir techniniai niuansai – kad pasileidus dainą, pavyzdžiui, automobilyje, nebūtų ausį rėžiančių garsų. Mano darbas, didžiąją dalimi, yra garso higiena – sukurti produktą, kurio klausydamiesi žmonės jaustų komfortą.
– Praėjusiais metais pusfinalio atrankoje (Ukrainoje) pasirodę „Fusedmark“ sulaukė žinomų Lietuvos prodiuserių kritikos, būtent, dėl techniškai netvarkingo konkursinės dainos „playback'o“. Kaip manai, ar techniniai dalykai gali sutrukdyti sėkmei?
– Manau, kad tai nelemia galutinio rezultato. Vis tik dainoje svarbiausia yra žinutė – ką atlikėjas norėjo pasakyti, ir ar užkabino tai žmones, ar ne.
– Bet, galbūt, yra taisyklės, tendencijos, „trendai“, į kuriuos reikėtų atsižvelgti, norint, kad žinutė būtų aktuali?
– Kaip gerai, kad šiandien yra tiek daug stilių, skambesių, ir viską galima maišyti, atskirti, gryninti. Šioje vietoje taisyklių nėra. Jeigu vadovausimės taisyklėmis, nebus įdomumo ir polėkio.
Manau, kad galime kurti tokią muziką, kokią norime, vis vien atrasime savo klausytoją, jei ir ne Lietuvoje, tai svetur. Kaip mano senas bičiulis sakydavo: jeigu aš darau, ir man pačiam labai patinka, tai tikrai yra dar kažkas, kam tai patiks.
– Šiais metais dirbai prie Ievos Zasimauskaitės dainos „When We're Old“, darei įrašo suvedimą. Kaip pats vertini šį kūrinį?
– Gerai. Tai yra jautrus kūrinys, turintis savyje kažkokios magijos. Beje, labai džiaugiuosi už Vytautą Bikų. Jis kol kas yra vienintelis kompozitorius Lietuvoje, sukūręs jau antrą dainą, keliaujančią į „Euroviziją“.
– Kai kas teigia, jog Lietuvoje turime didelį dainų autorių, kompozitorių trūkumą. Ar pats pastebi šias tendencijas?
– Anksčiau, kai daugiau dirbdavau su televiziniais projektais, man irgi buvo susidaręs įspūdis, jog turime arba „telikinę“ muziką, arba undergroundą. Tačiau taip tikrai nėra. Šiandien dirbdamas susiduriu su vis daugiau kuriančio jaunimo, iki šiol man negirdėtų vardų, pastebiu daug talentingų žmonių, kurie tobulina savo darbo įrankius, skambesius, domisi dainų rašymui, prodiusavimu ir t.t.
– Bet ar mes apie juos išgirstame? O gal jų kūriniai tiesiog nepatenka į eterį, neįsitekdami į įprastus populiariosios muzikos standartus?
Aišku, esame kritikų šalis, ir dėl to, galbūt, kai kurie žmonės bijo rodyti savo kūrinius. Arba parodo kūrinį, „gauna per galvą“, užsisklendžia ar bando pataikauti kažkieno skoniui, apsimetinėti...
– Yra radijo stočių, kurios ištransliuoja gana platų spektrą muzikos. Tas pats „LRT Opus“. Manau, kad dabar nebėra to, kuris negalėtų būti ištransliuotas, ypač, kai yra „Youtube“, „Facebook“. Tačiau didelę reikšmę turi reklama. Geros dainos, įsisukusios mažame ratelyje, kartais neišpopuliarėja, ir atvirkščiai, visiškai prastas darbas, bet su teisinga rinkodara, įsisuka.
– Ko, tavo manymu, šiandien trūksta mūsų dainų autoriams, norintiems išeiti į globalią muzikos industriją, laimėti Pulitzerio prizą, „Grammy“?
– Nieko netrūksta. Mums tiesiog reikia nustoti save varžyti. Duokime sau kuo daugiau laisvės eksperimentuoti. Svarbiausia – nebijoti parodyti to, ką sukūrei. Aišku, esame kritikų šalis, ir dėl to, galbūt, kai kurie žmonės bijo rodyti savo kūrinius. Arba parodo kūrinį, „gauna per galvą“, užsisklendžia ar bando pataikauti kažkieno skoniui, apsimetinėti...
Tačiau nereikia nieko bijoti, ypač to, kad kažkam jūsų muzika nepatiks. Nebijokite prašauti. Tik per klaidas galime kažko išmokti. Nepavyko šiandien, nepavyko po tūkstančio pakartojimų, pavyks po dviejų tūkstančių. Svarbiausia, kad tie pakartojimai būtų tikslingi, būtina analizuoti, kaip ir ką galima patobulinti, konsultuotis su kitais, nebijant kritikos, išmokstant ją priimti, atsirinkti.
Bet kuriuo atveju, svarbu nepamiršti, kad muzika yra džiaugsmas, kažkas, kas paliečia žmogaus sielą, ir jeigu tu kuri muziką, tai atiduok 100 proc. savęs, o visa kita – jau ne nuo tavęs priklauso.
