Dainininkas kartu su visa kūrybine grupe repetuoja Lietuvos vidaus reikalų ministerijos rūmų koncertinėje salėje. Ši vieta jam kelia nostalgiškus prisiminimus, nes būtent čia prieš 40 metų jis surengė savo pirmąjį solinį pasirodymą.
Gerbėjų prašymu – du nauji koncertai
„Tokio nuoširdaus ir gyvo publikos sutikimo, koks buvo O. Vyšniausko koncertuose, dar neteko matyti. O matę esame tikrai nemažai“, – kalbėjo žmonės, pavasarį sausakimšose Klaipėdos ir Kauno arenose paminėję atlikėjo 60-metį.
Gerbėjai iš tiesų pasiilgo legendinio dainininko. Todėl jų prašymu atlikėjas šį rudenį tęsia jubiliejinį turą „Scenos legenda Ovidijus Vyšniauskas – 60“. Šįkart su gerbėjais jis pasimatys lapkričio 11 dieną Šiaulių arenoje ir gruodžio 14 dieną Vilniaus „Compensa“ koncertų salėje.
Pastaraisiais metais itin aktyviai koncertuojanti lietuviškos estrados žvaigždė juokiasi, kad tiek nė jaunystėje nekoncertavo.
„Palyginti su tuo, kiek koncertuoju dabar, tai jaunystėje aš miegojau“, – neslepia O.Vyšniauskas, intensyviai besiruošiantis artėjantiems grandioziniams pasirodymams.
Didžiulė komanda
Drauge su juo pluša ir keliasdešimties profesionalų komanda, išties labai skrupulingai prie projekto dirbanti jau daugiau nei metus.
„Vien scenoje mūsų yra kelios dešimtys. Ritmo grupė, „Vilniaus Sinfoniettos“ orkestro nariai su Vytautu Lukočiumi priešakyje, pritariančiosios vokalistės Iglė su Paulina, maestro Edmundas Seilius, – vardija O.Vyšniauskas. – O kokį milžinišką darbą atlieka kūrybinė, techninė komanda, kurios žiūrovai net nemato ir apie jų indėlį nežino. Bėgioja jie užkulisiuose kaip skruzdėliukai.“
Renginio režisūra patikėta vienai talentingiausių Lietuvos režisierių Rasai Micachienei.
Kaip pasakė viena gerbėja po koncerto Kauno „Žalgirio“ arenoje, tai buvo nuoširdžiausias ir jausmingiausias koncertas, kurio teko klausytis.
Repetuoja simboliškoje vietoje
O. Vyšniauskas repetuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos rūmų koncertinėje salėje.
„Buvau tik grįžęs iš armijos, gal 20 metų jaunuolis. Su „Vilniaus aidais“ Andriaus Kulikausko kvietimu grojau Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, rašiau muziką kitiems atlikėjams ir rengiau koncertus pas Žilviną Žvagulį 22-ame viešbučio aukšte. Tačiau pats soline veikla neužsiėmiau, daugiausia reiškiausi kaip muzikantas – grojau klavišiniais, gitara, o jei reikėdavo, ir mušamaisiais“, – sako jis.
Tačiau kartą Ž. Žvagulis gavo vadinamąją „chaltūrą“ ir rengiant pasirodymą valstybės pareigūnams paprašė bičiulio O.Vyšniausko pagalbos, tad pirmasis dainininko solinis koncertas didžiojoje scenoje buvo skirtas neeilinei publikai.
„Kaip dabar pamenu, devintą ryto pasirodžiau uniformuotiems žmonėms. Tarp jų – generolai, pulkininkai, tardytojai“, – prisimena estrados dainininkas.
Apima nostalgija
Nostalgiją ir jaunystę dabar kaskart primenanti VRM salė prieš keturis dešimtmečius būsimam scenos grandui atrodė didžiulė ir tuščia.
„Kaskart čia atėjus sukyla labai geros emocijos ir prisiminimai. Pamenu, scena buvo beveik pusės salės dydžio. Stovėjau ten vienas, su dviem gėlių vazonais iš kraštų. Sudainavau drebančiu balsu mamytės kūrybos dainą „Turiu aš kampelį, turiu tik vieną“. Maniau, daugiau tikrai nebedainuosiu“, – juokiasi debiutą prisimindamas O.Vyšniauskas.
Tačiau šie būgštavimai nepasitvirtino. Nuo pirmojo pasirodymo uniformuotiems pareigūnams prabėgo keturi dešimtmečiai. Per tą laiką dainininkas tapo scenos legenda, jo dainos virto šlageriais, o kelios gerbėjų kartos vos telpa didžiosiose šalies arenose.
