Pagrindinė jos ašis – gyvi pasirodymai, o didelis dėmesys – jauniems atlikėjams. Ne veltui, „Estrãdos“ atidaryme pasirodė sparčiai kylantis muzikinis vardas. Grupė „Kyla Vėjas!“, Emilijos Kandratavičiūtės ir Antano Jakučio duetas, pradėjo „Estrãdos“ koncertų tradiciją – „Band To Watch“ seriją.
Šios koncertų serijos tikslas – atrasti jaunus kūrėjus ir siekti, kad apie juos sužinotų kuo daugiau žmonių. Tiesa, ne tik atrasti ir išgirsti, bet ir artimiau juos pažinti: nuo kūrybinių vingių iki asmeninių muzikinių pasirinkimų. Pradėkime!
Emilija, Antanai, koks buvo pirmasis instrumentas, kuriuo pradėjote groti?
Emilija: Elektriniai vargonėliai. Man juos parvežė senelis iš Norvegijos ir būdama trejų pradėjau groti.
Antanas: Gitara. Mano tėtis grojo akustine gitara, tai aš nuo vaikystės ją sudievinau. Gal dėl to, nes negalėdavau jos liesti. Namuose ta gitara niekada nebūdavo dėkle – visada stovėdavo atremta į staktą. Tai tiek ir tereikėjo, kad ją nuversčiau – būdamas penkerių, prabėgdamas ją užkabinau ir sulaužiau. Tą akimirką jaučiausi kaip nusikaltimą padaręs, bet po kiek laiko tėtis mane pradėjo mokyti „Metallica“ kūrinių jau su kita gitara.
Susipažinot judu „Loftas Fest“, tiesa?
Antanas: Pirma susitikome, galima sakyti, muzikaliai. Abu grojome skirtingose grupėse, ir taip gavosi, kad nepažinodami vienas kito, toje pačioje dainoje įrašėme savo partijas.
Emilija: Vis prasilenkdavome ir Lukiškių kalėjime 2.0, bet jeigu jau artimiau, tai „Loftas Fest“ susipažinome. Prakalbėjome tada iki keturių ryto.
Kaip šiandien save prisistatote ir kokiais principais remiasi judviejų kūryba?
Antanas: Mažiau yra daugiau požiūrio duetas. Kuriame ne dėl kitų, o dėl to, kad kitaip nelabai išeina paleisti savo jausmus – sudedame juos į savo muziką. Galima sakyti, esame jautrių minčių transliuotojai. Kartais galvoju, ar mūsų muzika nėra per daug asmeniška, bet tada suprantu, kad visi tai interpretuoja savaip.
O kaip su žanrais? Į kokius juos savo muziką talpinate ir ar iš viso šiandien yra svarbu apibrėžti kūrybą žanru?
Antanas: Žanrų nesinori, bet retai kada jų išvengiama. Žanrai iš karto sufleruoja, ko tikėtis, iškelia tam tikrus lūkesčius. Maloniausia, kai klausytojai atranda muziką, nieko nesitikėdami. Mūsų kūryboje kažkas girdi sąsajų, pavyzdžiui, su „Pixies“ ar „Still Corners“, ko patys tikriausiai niekada nepagalvotume. Prilipdant prie kūrybos žanrą, slopinama interpretacija. Tačiau galų gale „Spotify“ ir kitose muzikos platformose reikia pažymėti, kur priskirti savo muziką.
Emilija: Vieni artimiausių mūsų žanrų – post punk, shoegaze.
Jeigu jūsų kuriama muzika būtų spalvos, kokios jos būtų?
Emilija: Raudona ir mėlyna. Antanas – mėlyna, aš – raudona. Be šitų spalvų dar būtų visos šiltos spalvos.
Antanas: Mūsų muzika kontrastinga. Vienur švelniau, kitur griežčiau. Bet su tom spalvom… Visada norisi ieškoti kuo daugiau atspalvių.
Kaip atrodo jūsų dueto kūrybinis procesas?
Emilija: Dirbame skirtingose studijose. Kartais aš sukuriu rifą, vokalinę liniją, tada pagal ją Antanas prodiusuoja dainą. Arba atvirkščiai – Antanas parodo savo kūrybą, o tada aš galvoju, ką galėčiau pridėti nuo savęs. Taip ir kuriame – vienas pradeda, o kitas papildo, bet planuojame greitu metu pabandyti ir abu kurti drauge nuo pat pradžių.
Antanas: Turime daug pradėtų įrašų. Man asmeniškai atrodo, kad pradėjus kurti nuo vokalo ar pagrindinės melodijos, visada gaunasi geresnės dainos, bet nesuvokiu, kaip tai įmanoma. Aš visada pradedu nuo ritmo, tekstūros.
Kaip elgiatės su pradėtais įrašais? Dalinatės kūrybiniame procese jais su kitais?
Emilija: Manau, gerai yra parodyti ir išgirsti nuomonę, bet nebūtinai ja aklai pasitikėti.
Antanas: Aš visada bijau dalintis neužbaigtais įrašais net ir su pačiais savo artimiausiais, išskyrus Emiliją. Pavyzdžiui, žinau, kad mano brolis turėjo didelę įtaką mano stiliui, todėl vengiu rodyti jam kūrybinį procesą. Vis dažniau pastebiu, kad kitų žmonių nuomonės stipriai mane veikia, neišvengiamai visada į tai vienaip ar kitaip reaguoju.
Emilija: Svarbu žinoti priežastį, kodėl rodai nebaigtą įrašą ir kodėl nori išgirsti nuomonę. Bet manau jau geriau rodyti įrašą bent keliems žmonėms ir iš jų susidaryti nuomonių viduriuką.
Antanas: Kita vertus, norisi judėti į priekį ir išgirsti, kaip galėtų būti kitaip. Vis pasvarstome, ar reikėtų mums prodiuserio. Sunku kūryboje išlipti iš savo paties įpročių. Bet džiaugiuos, kad praeitame albume buvo daug nestandartinių dainų. Nors ir nesulaukė jos labai daug perklausų, viduje didžiavausi, kad padariau kitaip nei liepė refleksas.
Fotogalerija:
Kaip nusprendžiate, kad daina yra baigta?
Antanas: Kai Emilija pasako, kad jau gerai.
Emilija: Nes Antanas galėtų tobulinti iki negalėjimo.
Antanas: Man tai per garsiai, tai per tyliai. Per daug pop, per daug shoegaze. Ir taip visada pirmyn-atgal.
Koks buvo pirmasis koncertas, kuriame buvote kartu?
Emilija: Grupės „Akli“ koncerte Klaipėdoje.
Antanas: Jokūbas be marškinėlių solo tada grojo.
Kokiam paskutiniam koncerte buvote?
Emilija: Yves Tumor Lukiškių kalėjime 2.0.
O koks yra įsimintiniausias gyvenimo koncertas?
Antanas: Grupės „Viagra Boys“ „8 Festival“. Ir mošpitas buvo, ir ant rankų minios nešamas pabuvau. Prieš koncertą dvejojau, ar jie gerai žinomi Lietuvoje, ar įsijaus auditorija, bet likau maloniai šokiruotas, kaip ten viskas buvo.
Emilija, kokia daina būtų Antanas?
Emilija: John Maus – Bennington. Net vokalas panašus į Antano ir tiesiog primena jo transliuojamą energiją.
Antanai, o Emilija? Kokia daina ji būtų?
Antanas: John Maus – Hey Moon, nes melancholiška ir visada, pamačius mėnulį, sako: „O, žiūrėk koks mėnuliukas,“ – nesvarbu, koks jis bebūtų.
Kokius albumus šiandien rekomenduotumėte paklausyti?
Emilija: Garbanotas – Paskutinė Saulė. Dažnai jį klausom.
Antanas: Aš dar daug klausau „Pink Floyd“ „Wish You Were Here“. Iš tikrųjų, man „Pink Floyd“ šiek tiek primena „Garbanotas“. Jaučiasi, kad emocija ir skambesys yra drąsūs, tikri ir tai veikia.
Užduokite klausimą vienas kitam!
Emilija: Kaip manai, kur bus grupė „Kyla Vėjas!“ po vienerių metų?
Antanas: Manau, kiek darbo įdedi, tiek ir gauni atgal, tai turėtume pasistūmėti į priekį. Jau būsime išleidę antrąjį albumą, turėsime ir judresnių dainų – koncertai bus dinamiškesni. Ateinančiais metais daug dėmesio skirsim gyvam atlikimui. Dabar investuojame daug pastangų ir tikimės, kad jos atsipirks, o jeigu ir ne – bent jau būsime pabandę.
Nusidažysi kitais metais plaukus, Emilija?
Emilija: Taip, bet ne visus. Gale blondiniškai, o paskui gal ir kokia nors spalva.
Turite prieš savo koncertus kokių nors ritualų?
Antanas: Ramiai būname dviese be pašalinių žmonių užkulisiuose. Dabar jau turime daugiau patirties, bet anksčiau aš stipriai jaudindavausi prieš koncertus. Nieko negalėdavau daryti, net kalbėti dėl to dar ir kaltę jausdavau. Bet jau koncerto metu stengiamės džiaugtis momentu čia ir dabar.
Emilija: Antanas visada šitą sako.
Antanas: Daug kas pavydėtų, kad tai darome, kad žmonės ateina mūsų paklausyti ir šiltai priima. Po koncertų visada gera ir malonu prisiminti tą laiką, bet kol esi ant scenos, labai stengiesi, sieki geriausio rezultato, o viskas praeina labai greitai. Suvokiant visa tai ir primenant tai sau prieš lipant į sceną, pradedi tai labiau vertinti.
Pokalbį pratęsiame po jūsų koncerto judviem tik nulipus nuo „Estrãdos“ pakylos. Kokie pirmi įspūdžiai?
Emilija: Kad ir kaip gąsdino, bet patiko tas intymumas. Viskas labai arti.
Antanas: Neįprasta, intymumas tikrai labai stiprus. Kituose koncertuose nuo auditorijos būna didelis atskyrimas, nejauti tokio sąryšio su žmonėmis. Čia tarp dainų net ir kokį komentarą gali išgirsti.
Pabaigai – palinkėjimas Estrãdai?
Emilija: Nesustoti skatinti atrasti kuo daugiau jaunų atlikėjų
Antanas: Dainyklos bendraautoriai Martynas su Povilu investuoja į kūrėjus ir menininkus. Yra toks posakis – „Take one for the team“ ir man atrodo, jis čia labai tinka. Jie daro tai, kas yra reikalinga ir daugelis kūrėjų bus už tai dėkingi. Menininkai dabar yra apsnūdę, jų nespaudžia nepalankios ir kraštutinės aplinkos sąlygos. Dainyklos atidarymo diskusijoje miesto tyrinėtojas ir rašytojas Darius Pocevičius gerai pasakė, kad anksčiau niekas neturėjo patogių sąlygų kurti, bet būtent iš nepatogumo ir gimdavo daug vertingos kūrybos. Dabar atsirado vieta, skirta jauniems kūrėjams pristatyti savo kūrybą. Jei anksčiau kažkas to nedarė dėl tokios vietos ir jos koncepcijos trūkumo – tokios priežasties nebeliko.
Linkiu komandos, kuri taip pat stipriai tikėtų dainyklos idėja. Retai, kas apskritai nori turėti reikalų su mažais ir jaunais atlikėjais, nes tai yra niša, o ir masteliu tai kontrastuoja su kita dainyklos bendraautorių veikla – tarptautine muzikos agentūra. Geriausio ir lengviausio kelio jiems, nes, manau, imtis to yra sunku tiek emociškai, tiek finansiškai.
