„Saulės kliošas“ garsėja gebėjimu kurti ypatingą koncertinę atmosferą. Todėl buvo labai įdomu stebėti, kaip jų melodingos ir ausies niekada nerėžiančios dainos skamba tarp istorinių Vilniaus universiteto sienų. Grupė čia pasirodė pirmą kartą. „Mums svarbi aplinka, kurioje grojame“, – pabrėžė jie.
Neabejodami galime pasakyti, kad muzikos, vietos ir oro harmonija buvo nunešanti kažkur aukštyn – virš Senamiesčio stogų, tiesiai į žvaigždėtas kosmoso platybes.
Grupės vokalistės Justės Starinskaitės išskirtinai malonaus tembro balsas tiesiog glostė ausį. Jis tobulai jungėsi su muzika, kuri tarsi švelniomis rankomis lietė kiekvieną. „Mes nesame nei pradžia, nei pabaiga – mes Visatos dalis“, – greitai pagavęs publikos nuotaiką taikliai ištarė grupės siela Laurynas Šarkinas.
Koncertas buvo sėdimas, tačiau kėdės išdėliotos taip, kad viduryje susidarytų didelė šokių aikštelė. „Nėra jokios problemos, jei atsistosite ir judėsite, jūs mūsų neįžeisite, atvirkščiai – pradžiuginsite“, – publiką drąsino muzikantai.
Kvietimas buvo greitai išgirstas – improvizuota šokių aikštelės erdvė vos prasidėjus koncertui ėmė pildytis ir pabaigoje šokančių buvo daugiau nei sėdinčiųjų. Tiesa, didelio šėlsmo nebuvo. „Saulės kliošo“ koncertas – tarsi savotiška muzikos terapija. Kai norisi pajudėti, bet ne per daug. Kai norisi klausytis, bet tuo pačiu ir nesivarginti. Jei nutari pasiduoti jų muzikai – atsipalaidavimo lygis, ko gero, panašus į lėtą plaukimą ar nardymo ramiame vandenyje.
„Untold City“ uždaryme skambėjo visos garsiausios „Saulės kliošo“ dainos: „Tada kada“, „Laiko mašina“, „Tu ne vienas“, „Meilei nieko“, „Pamatyti tave“ ir , žinoma, du garsiausi grupės kūriniai – „Šokių aikštelėje“ ir „Paskambink man (Jei tau liūdna)“.
„Jei jums liūdna, prašau neskambinkite šiuo numeriu, čia jau labai senas pokštas“, – juokavo grupės vokalistė Justė Starinskaitė. „Bet po koncerto parašykit mums į „Facebook“ ar „Instagram“, kad sėkmingai grįžote namo“, – suasmenintą prašymą pateikė Laurynas Šarkinas.
„Mūsų kūryba iš pirmo žvilgsnio labai lengva ir atpalaiduojanti, bet asmeniškumais perpinta lyg kerais ar pranašystėmis mums patiems. Kaip parašyti dainą, nežinojau. Susidariau vaizdą iš teorinių paskaitų ir iš realybės sąsajų. Bet visada artėjau prie to kiek per prievartą, kaip prie visko savo gyvenime. „Saulės kliošo“ dainos negimsta lengvai“, – prisipažįsta L.Šarkinas.
„Myliu muziką. Jaučiu tą jausmą kiekvienoj praeities ir ateities dainoj. Visos dainos, prie kurių esu daugiau ar mažiau prisilietus, man yra labai brangios, mielos. Sukurtos ne siekiant įtikti, o norint išreikšti tai, ką jaučiu, išgyvenau, svajoju... Visada turiu tikslą kurti hitą ne kitiems, o sau. Kūrinys mane pačią kartais graudina, kartais priverčia pakilti aukščiau žemės. Jame telpa tiek meilės, kiek tik turiu tuo metu“, – jam pritaria ir J.Starinskaitė.
Jie abu yra unikalūs muzikos autoriai, savitas kūrybinis tandemas. Būdami labai skirtingi, nuolat kovodami dėl savo nuomonės, jie sugeba kurti drauge jau penkiolika metų. Lietuvos kultūros tarybos finansuojamas festivalis „Untold City“ jau ne pirmus metus įvyko su šūkiu „Muziką kuria žmonės“. Jame ypatingas dėmesys buvo skirtas muzikos, žodžių autoriams. Festivalio partnerė asociacija LATGA primena, kad savo pamiltų kūrinių autoriams jūs padėkojate labai įvairiais būdais: klausydami muzikos legaliose platformose, pirkdami įrašus, vaikščiodami į koncertus.
