„Šitie metai man buvo mažiau apie muziką, daugiau apie save, susivokimą – kur, kuo, kada, apie ką. Metai buvo apie supratimą, kad mažais žingsniais nueiti pavyksta žymiai toliau, o vidinė ramybė yra dviguba jėga, atnešanti laisvę ir lengvumą", – sako M. Linkytė.
„Ir Vilniaus koncertas tapo mano metų vyšnia ant torto: labai lauktas, subtilus, tikras. Tikiuosi, po jo kiekvienas savy išsinešė šviesos ir lengvumo. Meluoti aš nemoku, todėl ir ant scenos esu tokia, kokia tą akimirką jaučiuosi. Man, atrodo, jog širdžių neapgausi, o kai darai kažką su vidiniu tikėjimu ir nuoširdumu, visa tai sugrįžta. Koncertas Šv. Kotrynos bažnyčioje buvo subalansuotas vienai kitai ašarai, mano tikroms gyvenimo istorijoms išgirsti, o vėliau, žinoma, visiems kartu ir padainuoti. Esu laiminga!“
Jaukus ir šiltas, iki smulkmenų apgalvotas ir išpildytas koncertas, kuriame skambėjo gražiausios Monikos dainos ir dar neišleisti kūriniai iš brėkštančio naujo muzikinio etapo, sukūrė tikrą naujametinę magiją, dėl kurios publika atlikėjos ilgai nepaleido nuo scenos.
Gausiai susirinkusiems klausytojams M.Linkytė pasirodė dizainerės Ramunės Piekautaitės baltu kostiumu, baltai vilkėjo ir jos muzikantai. Ši spalva simbolizavo tą baltą, naują lapą, į kurį atlikėja jau rašo 2022-ųjų planus, tarp kurių – ir naujo skambesio albumas.
„Nieko sau nepasižadu, tenoriu daugiau muzikos, mažiau bereikšmio kalbėjimo, daugiau vertingų pokalbių. O kai širdis prisipildo šviesos, linkiu mums visiems nepamiršti perduoti tos šviesos kitam. Ir tegu ratas sukasi“, – kalba Monika.
Lygiai prieš metus ji jautėsi visiškai kitaip: kur kas labiau „išsitaškiusi“ ir ieškanti būties prasmės. „Keletą pastarųjų metų vis norėdavau sustoti, bet niekaip nepavykdavo. Ir toji gruodžio 30 diena pernai buvo toks aiškus laikas pasirinkti: arba sustoti ir pažiūrėti į viską iš šalies, arba važiuoti toliau tuo pačiu keliu tikintis, kad neprivažiuosiu aklavietės“, – šypteli M.Linkytė.
Monikos Linkytės koncerto akimirkos – galerijoje:
Ir tuomet atlikėja išvyko savanoriauti į Nepalą. O vakar, lygiai po metų, įkūrė fondą „Brolis, sesuo“, kurio pagalba bandys vaikams Nepale pastatyti mokyklą.
„Savanorystės dėka įsisąmonijau, kad jokiais blizgučiais neužtušuosi tuščio vidaus, o laimei reikalingas tavo vidinis apsisprendimas tokiu tiesiog būti. Laimės link galima nukeliauti ir mažais žingsneliais: viena mano žinutė socialinėje medijoje apie norą padėti sutvarkyti mokyklą Nepale, per parą sulaukė didžiulio palaikymo“, – pasakoj Monika.
Šiuo metu ji išgyvena turtingą kūrybinį laiką, skirtą albumo įrašams.
„Nieko negali būti geriau! Ir kaip gera mėgautis kiekviena proceso akimirka. Supratau, kad priėmiau labai teisingą sprendimą: pirmąjį metų pusmetį tiesiog atsitraukti. Dabar grįžtu su ramybe, išjautimu, stengiuosi įgyvendinti mažus iššūkius, kurie virs į didelį.
Būdama tokios vidinės būsenos, galiu ne tik dainuoti, bet pagaliau galiu mėgautis viskuo. Šie metai mane apdovanojo nauja komanda, dėl kurios aš esu labai dėkinga ir laiminga!“ – sako M.Linkytė.
