Kūrinyje Silvija pasakoja apie nepasiekiamą meilę, kuri apverčia gyvenimą aukštyn kojomis.
„Alsuojant gaiviam rudeniškam orui pagalvojau, kad būtent dabar norisi parodyti, kokiuose kūrybiniuose procesuose esu dabar“ – sako atlikėja.
Visą vasarą ji koncertavo su grupe SEL, dirbo vokalo mokytoja muzikinėse stovyklose, keliavo, atrado daug anksčiau neatrastų vietų bei idėjų, o dabar vėl atsigręžė į save ir solinę kūrybą.
Dirbant studijoje kartu su muzikos prodiuseriu Vitu Vaičiuliu jiems kilo naujos dainos mintis.
„Jis užsiminė turintis instrumentuotę ir kad jai reikėtų sukurti melodiją. Nusprendėme, kad dainos melodija turi būti aiški ir dominuojanti, ryškesnė už harmoniją, efektus, muzikinius pagražinimus. Ji ritminga ir kartais tiesiog bėgte bėga ar šokinėja tai į žemai nusileidžiančias aksomines natas, tai skaidriai suskamba aukštesniuose balso registruose. Dainos stilistika artimesnė elektroninės muzikos žanrui“ – apie autorinę dainą pasakoja Silvija.
Atlikėja, vos pradėjusi kurti dainos melodiją ir žodžius, pajuto jausmų antplūdį ir įkvėpimą. Ji pasakoja, kad dainos tekstas yra apie nepasiekiamą meilę, dėl kurios kankiniesi, kai nesugebi susigrąžinti to nuostabaus pirminio jausmo, kai, rodos, pilve skraido drugeliai.
„Kūrinyje – visas jausmų kratinys, kai nebesupranti, kas vyksta tavo širdyje. Kartais du žmonės savo kasdienio gyvenimo rutinoje, nepritekliuje, norėdami duoti savo mylimam žmogui viską, negali duoti nieko. Viskas tiesiog apsiverčia aukštyn kojomis, o tu jautiesi lyg emociškai išdžiūvęs. Nori pasakyti kažką gražaus, padrąsinančio, o imi ir įžeidi, įskaudini, nors visai to nenorėjai. Nori gauti dėmesio, rūpesčio iš kito žmogaus, prisiminti, ką reiškia jausti mylimojo švelnius prisilietimus, o jauti šaltį ir atstūmimą“ – apie dainos teksto prasmingumą pasakoja autorė.
Pati klausydamasi kūrinio ji jaučia dviejų žmonių pokalbį, ryšį, istoriją ir tikisi, kad ją išgirs ir klausytojai.
Muzikos ir tekstų kūrimu Silvija užsiima jau senokai. Dar besimokydama mokykloje atlikėja dalyvaudavo autorinių dainų konkursuose ir savo dainas atlikdavo su suburtomis grupėmis.
Dalyvaudama šių metų nacionalinėje „Eurovizijos“ konkurso atrankoje, ji pasirodė su daina, kuriai taip pat pati parašė žodžius bei melodiją. Silvija teigia, kad jai labai svarbu save išreikšti kaip kūrėją.
„Galvoje tūno labai daug minčių, melodijų ir trokštu jas paversti labiau apčiuopiamomis, siekiu, kad kuo daugiau žmonių jas išgirstų ir kad mano dainos rastų savo klausytoją, galbūt ką nors įkvėptų, paguostų ar pradžiugintų. Tai man yra labai svarbu“ – nekantrauja ir atvirauja dainos autorė.
Paklausta, kur randa įkvėpimo kūrybai, atsako, kad jo semiasi kelionėse, filmuose, taip pat iš kasdienių įvykių ir išgyvenamų emocijų.
Ji nesutinka, kad dainos gimsta tik tada, kai skauda ar liūdna, ir sako, kad melodija ar tekstas gali išsirutulioti iš pačių netikėčiausių patirčių – nesvarbu, tą lydi džiugi, liūdna, ar tiesiog rami ir šilta emocija.
Kilus idėjai reikia sėsti ir dirbti: rašyti, keisti, vėl rašyti, nelaukiant naujo įkvėpimo, nes jis gali ir neateiti.
„Melodija kartais gimsta visai paprastai. Eini sau gatve ir supranti, kad kažką niūniuoji, tada greitai išsitrauki diktofoną ir bandai įsirašyti tą galvoje besisukantį motyvą“ – sako Silvija ir priduria, kad kartais atsisėdusi prie instrumento racionaliai dėlioja garsus, bet, vis dėlto, dažniausiai daina atsiranda kaip neapčiuopiama idėja galvoje, kurią ji saugo ir paverčia kūriniu.
