Dabar, pristatydamas naują kūrinį „Upelis“, atlikėjas teigia, kad ši daina įkūnija nemažai aspektų: pasaulines problemas, Lietuvoje užvirusias konfrontacijas ir kiekvieno asmeninius išgyvenimus.
„Visos geros dainos turi šiek tiek pagulėti, palaukti ir subręsti, – apie dainų kūrybą pokalbį pradeda Justinas Lapatinskas. – Daina „Upelis“ pradėta kurti dar prieš pandemiją ir virusą. Kad ir kaip atrodytų keista žiūrint iš dabartinio taško, tačiau ir tada buvo išgyvenimų, kurie atrodė paprasčiausiai neįveikiami. Dažnai atrodydavo, kad čia kelias ir baigiasi. Buvo juodų ir juodesnių etapų.
Tačiau, kaip sakoma, po nakties visada ateina diena. Taip ir kiekvienas juodas etapas praeina ir užleidžia vietą lengvesnėms ir šviesesnėms gyvenimo akimirkoms. Vis dėlto negaliu neigti, kad per laiką kito žodžiai, muzika ir ši daina įgavo naujas spalvas, naujus potyrius, aktualius ir šių dienų problemoms.“
Kalbėdamas apie dainos prasmę, J.Lapatinskas užsiminė, kad būtent žmonos prisilietimas prie teksto atvėrė naujus kelius dainos prasmei.
„Tėkmė nukeliaus be sienų, be ribų“, – šeši žodžiai, stipresni už tūkstančius parašytų minčių. Būtent juos mano kurtame tekste įterpė man brangiausias žmogus – žmona, – su meile pasakoja atlikėjas. – Šie žodžiai iš tiesų paliečia nemažai nūdienos aktualijų.
Dabartinė situacija Baltarusijoje, Rusijoje, apskritai – žmogaus teisės bei kiti nelabai geri dalykai, kurie vyksta pasaulyje, paskatino pasižiūrėti kur yra Lietuva kitu kampu. Mes visai toli nuplaukėme ir galime tik džiaugtis savo dabartine tėkme... Į šį kūrinį žiūrėjau kaip į tokį, kuris turi kažką pasakyti.“
Vis dėlto Justinas Lapatinskas taip pat neslėpė, kad ne taip paprasta sukurti dainą, kuri neštų žinutę tinkamai. Tam, kad viskas būtų paruošta idealiai, be abejonės reikalinga ir stipri komanda.
„Tam, kad ši daina taptų tvirtu kūnu, – juokiasi Justinas. – labai noriu padėkoti Justinui Stanislovaičiui iš grupės „Twosome“, kuris įrašė pačias pirmąsias dainos versijas, paskatino nepamiršti šio kūrinio ir priminė kaip svarbu yra kurti sau. Taip pat kūrinio baigtumo neįsivaizduočiau be Fausto Venskaus, kuris „sudėjo visus taškus ant i“ ir atliko įspūdingą darbą su visomis korekcijomis.
Na, ir didžiausias ačiū mano mylimai žmonai, kuri ne tik palaiko mane kiekvieną akimirką, bet ir svariai prisidėjo prie dainos žodžių bei leido man kitomis akimis pamatyti visą kūrinį.“
Apskritai, šnekant apie kūrybą ir inspiracijas kurti, Justinas Lapatinskas atvirauja, kad visame šiame kelyje lydi noras po savęs palikti ne tik koncertus, bet ir dalį savęs.
„Gyvenimą su scena jau sieju daug metų. Buvo jų gerų, buvo ir geresnių. Daug metų dainavau svetimas dainas, mokiausi jas ir iš jų. Vis dėlto aplankė mintys, kad po savęs turiu palikti ne tik koncertus, bet ir dalį savęs, – pasakoja atlikėjas. – Lydimas šio noro ir sutelkiau visas savo įgytas žinias bei kitų atlikėjų mokytas pamokas.
Žiūrint bendrai, visą kūrybą man inspiruoja šie klausimai: kas aš esu, kokios mano ribos, kiek dar galiu sužinoti. Mintys su metais truputėlį pagilėjo, tačiau koks gi ten gylis, tik Upelis ir težino“, – šypsosi Justinas Lapatinskas.
