Papasakokite apie šį kūrybinį trikampį – kaip jis susiformavo?
Pushaz: Aš esu dalis muzikinio DYZGO projekto, kurio idėja priklauso Deiviui. Jis įkūrė įrašų studiją Alytuje, ten mes įrašėme jau ne vieną dainą, tarp jų – „Empti“ koverį „4 milimetrai“.
Deivis: Susibendravome, susibičiuliavome, sukūrėme dainų. Kai rašėme šitą, sakau – reikia, kad ją kažkas įdainuotų.
Pushaz: Aš moku tik deklamuoti (Juokiasi.) Ieškojome vokalo, kuris būtų ne tiek techniškai tobulas, kiek charizmatiškas. Tai – vasarinė pop daina, jai reikėjo kieto priedainio ir žmogaus, atitinkančio visą bendrą nuotaiką. Todėl pasiūlėme Vidui. Įkalbinėti nereikėjo, jis mielai sutiko.
Vidas: Su Pushu mes – seni pažįstami, jis man visada imponavo kaip reperis, man patinka jo agresyvus stilius. Be to, jis – ledo ritulininkas, „prie sporto“, wake parko pakrantėje įsirengė studiją – taigi, tarp mūsų nemažai bendro. Albume „Klausimai“ mes turime bendrą dainą su Pushu. Šita situacija priminė „Krikštatėvį“ – tada jis man pasakė: „Kada nors aš pas tave ateisiu, ir tada tu turėsi su manimi įrašyti dainą.“ Skolos grąžinimo diena atėjo – neturėjau pasirinkimo (juokiasi).
Pirmiausiai gavau dainos instrumentalą. Man jis patiko, juo labiau, kad tokio pobūdžio dainų pats turiu nedaug. Paskui gavau antrą versiją – su Pusho repu, už tų žodžių užsikabinau. Karantino laikotarpiu tai buvo raktinė frazė – ne laikrodžių rodyklės nustato, kada mums skubėti ir kada sustoti. Atsidūręs tokioje situacijoje viską apgalvoji. Man karantinas padėjo persvarstyti savo bėgimą, vertybes. Parašiau savo teksto dalį, priedainį. Beje, šita daina yra net ne kūrybinis trikampis, o visas keturkampis – jos įraše sudalyvavo ir smuikininkas Eimantas Belickas...
Kas paskambino virtuozui E.Belickui ir pasakė: „Mums tavęs reikia?“
Pushaz: Deivis su Eimantu – seni Alytaus reiveriai (juokiasi).
Deivis: Eimantas – sava chebra. Kartais norisi pajungti kuo daugiau savų žmonių. Sugalvojome, kad reikia smuiko. Pasikvietėme Eimantą. Jo partija dainoje skamba labai gerai. Ačiū jam už tai!
Deivi, už šios dainos atsiradimą reikia dėkoti ir jūsų sūnui Arijui...
Deivis: Mano vaikas turi du dievukus: Pushą ir Bareikį. Pamatęs jo koncertą „Žagirio“ arenoje sūnus manęs paprašė: „Tėte, sukurk gabalą su Vidu...“ Kai pradėjome su Pushu galvoti, ką pasikviesti įdainuoti šį gabalą, sugrojo ir ta sūnaus svajonė.
Pushaz: Vaikas – euforijoje! Du mylimiausi jo atlikėjai ir dar po tėčio sparnu gimusi projekto daina. Argi ne šventė? Kartais natūraliai pasakos išsipildo.
Vidas: Aš dabar esu pagrindinis Lietuvos vaikų influenceris. Meschino gali būti paauglių influencerė, bet vaikai – mano sektorius (kvatoja).
„Tik ne rodyklės“ gimė be streso?
Deivis: Pirmi dainos akordai gimė, kai Alytuje prasidėjo gaisras...
Pushaz: Alytus tuo metu kariavo su liepsnomis, paskui tas karantinas... Ekstremaliomis sąlygomis gimė daina. Ji turėjo pasirodyti anksčiau, bet sutarėme sukąsti dantis ir kantriai išlaukti, kol žmonių nuotaika ims gerėti.
Deivis: Nesinorėjo, kad šitas gabalas „kabėtų“ slogioje karantino atmosferoje.
Užtat turėjote laiko sukurti dar ir animuotą vaizdo klipą?
Deivis: Taip. Jį filmavome Vilniuje, tačiau vėlgi – su Alytaus chebryte „Collorsitall“. Animuotų klipų Lietuvoje nėra daug, jei kas nors juos ir daro, tai Bareikis! Arba tokie klipai – brangūs, arba tam reikia labai daug laiko.
Pushaz: Mūsų daina nereikalavo nei Spielbergo, nei Šreko. Viskas turėjo būti padaryta paprastai ir gerai, norėjome easy klipo. Mes labai patenkinti šitos kompanijos darbu. Jie viena koja dirba Anglijoje, ten irgi kuria animaciją, gerai išmano šitą reikalą.
Dainoje yra žodžiai „Skaitom ženklus, kuriuos gyvenimas mums rodo“. Jūs mokate skaityti likimo užuominas? Pastebėti simbolius?
Vidas: Aš tikrai esu ženklų žmogus. Prie mano namų kabo varpelis. Turiu tokį įprotį: tiek grįždamas, tiek išeidamas juo paskambinu. Tarsi taip paleisčiau gerą energiją, kuri apgins namus, kol manęs nėra. Arba harmoningai sutiks, kai grįšiu. Turiu ir Budos tatuiruotę su tekstu: „Tesaugo Buda – Buda saugo tik mokyklai ištikimus žmones“.
Ši frazė dar iš mūsų kurso: su Ainiu Storpirščiu, Mariumi Repšiu ir kitais turėjome tokį vidinį šūkį. Mokykla – tai ne tik įstaiga. Tai ir tavo artimieji, ir bendraminčiai, ir tiesiog sutikti žmonės. Jeigu esi jiems ištikimas – geri dalykai tave lydės. Juk nežinai, kada Pushaz paskambins ir pasiūlys kokį gerą gabalą... (šypsosi).
Pushaz: Aš labai pasikliauju nuojauta. Kai kas nors nutinka – supranti, kad tai yra ženklas kažką keisti. Ne kartą gyvenime gavau signalą, kad kažkas iš viršaus ar iš apačios žiūri ir leidžia suprasti – vaikine, taip nedaryk daugiau, nes jei antrą kartą padarysi – trečio gali ir nebūti. Tai lėmė ne vieną rimtą mano gyvenimo posūkį. Nesidomiu ezoterika ar astronomija, horoskopų neskaitau, bet jei nuojauta sako – tai yra ženklai.
„Ne paliepimai mane sulaikys, ne taisyklės mus išmoko, ne suvaržymai duoda sparnus“. Tai – irgi iš jūsų dainos. Kas gi suteikia sparnus?
Pushaz: Pagrindinis dalykas – nebijoti ieškoti ir eksperimentuoti gyvenime ar muzikoje, ar teatre. Komforto zonoje yra patogu, bijai iš jos išeiti. Galvoji, geriau nekišti snapo ten, kur nieko neišmanai. Bet reikia išdrįsti nerti į nežinią, ieškoti naujų dalykų, eiti, pargriūti, galų gale sustoti, kitu keliu pasukti. Būti laisvam pačiam nuo savęs, nuo stereotipų. Kaip Andrius Mamontovas sakė: gera kiekvieną rytą jaustis, kad esi naujokas ir nieko nežinai. Ne tai, kad durnas, o tai, kad nori sužinoti, išbandyti kažką naujo.
Smagiai nuskamba ir kita Pusho eilutė: „Kam nepatinka tavo šypsena – tegul ir nepatinka“. Ar jūs turėjote gyvenime kompleksų – kai labai norėjosi patikti kitiems?
Deivis: Norėti patikti nėra labai blogai. Blogiau, jei tame įstringi.
Pushaz: Aš iš tiesų labai nemažai kompleksų turėjau. Vienas žiauriausių – įrodinėti kitiems, o ne sau, koks tu esi. Tai yra juokinga. Tu sau tik įrodyk, nes užsiknisi šokinėti ir įrodinėti kitiems. Tai suėda daug laiko, energijos, o galiausiai supranti – kam gi tu įrodinėji? Arba žmonės priims tave, koks esi arba ne. Pasaulyje – septyni milijardai žmonių, tikrai rasi, kas priims.
Vidas: Mano atveju, tai buvo kūrybinė paauglystė, kai tu daugiau rėki, kad tave pastebėtų, bet nelabai mąstai – ką tu ten rėki, apie ką. Man į vietas viską sustatė mamos netektis. Kai susiduri su rimtomis, tikromis bėdomis ir tikrais įvykiais, tada pradedi suprasti, kad laiku nuvežti sūnų į karatė treniruotę yra tiek pat svarbu, kaip laiku išeiti ant scenos, kai salėje tavęs laukia tūkstančiai žmonių. Sūnaus dalykai dar net svarbesni.
Vidai, apie tavo santykį su konkrečiu laiku yra ir kita daina – „Pusvalanduko“...
Vidas: Su ta daina visiems užsikodavo, kad būsiu po pusvalandžio. (juokiasi). O mūsų naujausios dainos „Tik ne rodyklės“ premjeros proga dovanosime laikrodžius be rodyklių. Jos – nuimtos, nors laikrodis tiksi, veikia. Tai primena, kad kartais gali pats nusiimti rodykles ir kitaip įvertinti, paskirstyti savo laiką. Aš dažnai lekiu, noriu daug dalykų padaryti.
Pagaunu, kad ne pačiu procesu mėgaujuosi, o tiesiog lekiu nuo vieno iki kito. Karantinas pristabdė ir sudėliojo taip, kad liko tik tokia veikla, kuria mėgavausi neskaičiuodamas laiko: kūriau dainas ir TV laidas, ėjau su malonumu iš darbo į darbą ir labai gerai suvokiau, kaip svarbu pravalyti savo gyvenimą nuo šiukšlių.
Pushaz šiuo metu įsikūręs muzikos studiją Zarasuose su vaizdu į vandens pramogų parką, Dyzgo – Alytuje, Vidas – Vilniuje. Kurioje Lietuvos vietoje susitiksite atšvęsti dainos premjerą gyvai?
Pushaz: Penktadienį – mano solinis koncertas Zaraso ežero saloje, „Wake Inn“ parke vyks Joninių savaitgalio renginys „Šok iš batų“. Tai bus pirmasis šiais metais live ir, tikėkimės, ne paskutinis. (Juokiasi.) Ten būtų smagu ir naują dainą žmonėms pristatyti.
Vidas: Būtinai reikės atšvęsti, nes po „Ežero dugne“ premjeros mes su „8 Kambariu“ susėdome prie puodo sriubos ir pafantazavome, kiek M.A.M.A statulėlių šita daina mums atneš. Lyg užprogramavome – viskas išsipildė. Dabar, ko gero, irgi reikėtų wake‘o parke pafantazuoti ką nors.
Deivis: Tai kaip ir nuspręsta! (juokiasi).
Naujausio kūrinio „Tik ne rodyklės“ premjera:
