Išgirsti V.Bareikio dainų teatre susirinko per du šimtus gerbėjų, scenoje jie išvydo koncertams neįprastą, teatrališką scenografiją – greta seno pianino, ant žemės paguldyto gitaros dėklo ir šone pastatyto sintezatoriaus muzikantas patupdė masyvią juodo šuns žėrinčiomis akimis skulptūrą. Klausytojų akis visą vakarą traukė už V.Bareikio nugaros atvaizduotas milžiniškas albumo „Žmogus, bet Šuo“ viršelis.
„Mano solinėje kūryboje tai – antras etapas. Pirmasis buvo tada, kai išleidau albumą „Panda“. Šis etapas baigsis, kai vienam iš jūsų padovanosiu tai“, – koncerto pradžioje į klausytojus kreipėsi V.Bareikis ir iš už pianino krašto ištraukė didelę pliušinę pandą. Ilgai netrukęs dainininkas ją sviedė į publiką – taip pirmajam solinės kūrybos etapui „ate“ tarė visam laikui. Kūrėjas juokavo, kad kitais metais gerbėjai dovanų gaus šunį – tą, kuris stovi scenos kampe.
Klausantis V.Bareikio albumo pristatymo koncerto norom nenorom užplūsta jausmas, kad žiūrovams jis atliko kur kas daugiau: muzikinę savo kūrybą atlikėjas pristatė mažyčiu spektakliu, o tiksliau – monospektakliu, nes ir dainavo, ir grojo, ir vaidino jis vienas pats.
Paties kūrinius pertraukdamas pašnekesiais, kiekvieną kūrinį paversdamas mažyčiu vaidinimu ir pajungdamas į tai publiką, vidury dainos persėsdamas vis prie kito muzikos instrumento, priversdamas publiką išgirsti tylą V.Bareikis scenoje sukūrė spektaklį. Tokį, kurio metu gerbėjų nereikalavo laikytis tylos, bijoti šnabždėtis ar net ką nors pasakyti garsiai – jei tik pasakė, V.Bareikis atsakė, padiskutavo, pasvarstė. Ir padainavo iki kito karto.
Kreipdamasis į publiką V.Bareikis išsiaiškino, kad salėje susirinkę gerbėjai išties neblogai susipažinę su šio menininko kūryba – žinojo, kurioje kūrinio vietoje reikia suploti, kada – surikti, o kada – imti rėkti it būtų pamišę. Tiesa, dainininkui paklausus, kiek gi klausytojų jo koncerte svečiuojasi pirmąkart, ranką viršun pakėlė kas antras.
„Jaučiu, pusė pirmąkart čia besilankančių žmonių nesupranta, kur atėjo – mato šimtą užsiparinusių žmonių, kurie nežinia kodėl pradeda švilpauti“, – iš savo spektaklio scenoje ir aktyviausių gerbėjų pats pasijuokė V.Bareikis.
Koncertui įpusėjus jis į sceną pakvietė savo žmoną Jurgą Šeduikytę – kartu jiedu atliko neseniai pristatytą bendrą dainą „Trys Kanados“. „Kai Vidas įrašinėjo šią dainą, labai tinkamoje jos vietoje danguje praskrido lėktuvas. Tai net įrašyta kompakte. Manau, tai buvo ženklas, kad Vidas viską daro labai nuoširdžiai ir tikėdamas, todėl tai – labai tikra. Taip ir toliau“, – atsigręžusi į V.Bareikį sakė J.Šeduikytės. Šeimyninis duetas dar labiau pagyvino ir taip aktyvią bei nuotaikingą publiką – „Trims Kanadoms“ ji skyrė garsiausius aplodismentus.
Koncerto pabaigoje V.Bareikis nustebino gerbėjus: iki tol ir grojęs, ir dainavęs vienas, pagrindinį albumo kūrinį „Žmogus, bet Šuo“ jis atliko su muzikantų grupe: ji publikai pasirodė tada, kai viršun pakilo visą vakarą kabėjusi užsklanda. Skambant šiai dainai iki šiol subtilus ir kuklus V.Bareikio pasirodymas netruko priminti audringo roko koncerto – publikos rankos pakilo į viršų, o gerklės ėmė plyšti klyksmais.
Su gerbėjais V.Bareikis atsisveikino atlikęs dar kelias dainas. Šie, panašu, iš koncerto išėjo patenkinti – su šypsenomis veiduose, dainomis lūpose.
