Amerikietiški nu metal dievukai dėl naujo koncertų turo susivieniję po 8 metų parodė, kad nė kiek nesuprastėjo. Trankus penketukas – Fredas Durstas, Wesas Borlandas, Samas Riversas (bosas), Johnas Otto (mušamieji) ir DJ Lethal (patefonas, klavišiniai, garso dizainas) – neleido salei nurimti nė minutės. Pusę devynių vakaro koncertą pradėję kūriniu „My Generation“, „Limp Bizkit“ užkrėtė savo energija ir gera nuotaika. DJ Lethal demonstruodamas pagarbą mūsų šaliai pasipuošė pultą lietuviška trispalve, o F.Durstas akivaizdžiai rodė simpatijas publikai. Grupė atliko legendomis tapusius kūrinius ir gardžias naujienas. Vienam laimingajam iš salės net pavyko patekti ant scenos, kur jis ne tik apsikabino F.Durstą, bet ir atliko su juo vieną kūrinių. Nors vaikinukas nervinosi, daina pavyko neprastai, o ir salė liko patenkinta amerikiečio draugiškumu.
38-erių vokalistas scenoje šėlo ir tryško energija, o grupės gitaristas W.Borlandas publiką nustebino savo scenine išvaizda – šviesių plaukų kuokštu (perukas) ir išdažytu veidu. Bet čia dar ne viskas – iš toli atrodė, kad gitaristas yra apsirengęs juodus aptemptus drabužius, tačiau jis scenoje tebuvo tik su apatiniais ir batais, o visą kūną buvo išsidažęs juodais dažais. Jis su S.Riversu per koncertą pakeitė daugiau kaip po tris gitaras.
Nors „Limp Bizkit“ dainos skambėjo agresyviai, publikai tai patiko. Niekam nekliudė, kad jos prifarširuotos keiksmažodžių. Net kai šūkaudamas grupės vokalistas minią angliškai pasiuntė, niekas nepyko, nes jis vėliau pasiuntė ir save – suprask, tokie amerikiečių juokai. F.Durstas žiūrovams paruošė dar vieną staigmeną: per vieną kūrinį scenoje pasirodė pasipuošęs raudonu švarkeliu ir užsimovęs blizgią pirštinę, panašią į Michaelo Jacksono. Taip atrodydamas jis atliko George‘o Michaelo hito „Faith“ koverį, pagardintą poplegendos M.Jacksono šokio manierų parodija.
Atidainavę maždaug valandą „Limp Bizkit“ trumpam dingo nuo scenos, o grįžę atliko dar keturis kūrinius, tarp kurių ir garsiuosius „Behind Blue Eyes“, „Take a Look Around“ ir „Nookie“. F.Durstas keletą kartų pakartojo, kad lietuvių publika yra nepakartojama, ir vis skatino šėlti.
Nors, organizatorių teigimu, buvo parduota apie 3 tūkst. bilietų ir salė nebuvo pilna, šį kartą pasiteisino sena tiesa, kad svarbu ne kiekybė, o kokybė. Minia taip šoko, plojo, šaukė ir šėlo, kad tai pamatysi retame koncerte. „Siemens“ arenos salė dėl padidintos scenos buvo kiek mažesnė nei įprastai. Tačiau koncerte tik pavieniai niūruoliai galėjo susivaldyti netrypę ir išdidžiai sėdėjo kėdėse. Beje, ačiū tiems, kas paklojo tvirtas salės grindis, nes akimirkomis atrodė, kad šokinėjantis žmonių miškas nugarmės – su tokia jėga ir džiaugsmu jie klausėsi mėgstamos grupės.
Prakaituoti, įraudusiais veidais visą koncerto laiką atšokę žiūrovai vos kvėpuodami po renginio skubėjo dalytis įspūdžiais, kad geriau vargiai ar kada buvę.
