Tačiau viskas susiklostė kiek kitaip – sausio 8-ąją vienas garsiausių ir iškiliausių planetos mokslininkų minės savo 70-ąjį jubiliejų.
Sutapimas ar ne, tačiau S.Hawkingas gimė 300-ųjų Galileo Galilei‘aus mirties metinių dieną – 1942 metų sausio 8-ąją.
1959 metais jis įstojo į Oksfordo universitetą, o 1962-asiais perėjo į Kembridžą studijuoti kosmologijos. Mokydamasis trečiame kurse, S.Hawkingas pastebėjo, kad ėmė be jokios priežasties klupčioti. Atlikus tyrimus ligoninėje jam diagnozuota amiotropinė lateralinė sklerozė – progresuojanti centrinės nervų sistemos liga.
Dabar pasaulinio garso teoretiko būklė tokia, kad bendrauti jis gali tik timpčiodamas savo veido skruostą.
Garbingos sukakties proga charizmatiškąjį teorinės fizikos ir kosmologijos profesorių kalbino „New Scientist“.
Koks buvo įstabiausias įvykis fizikos pasaulyje per visą jūsų karjerą?
„COBE“ atradimas, kad kosminės kilmės mikrobanginis spinduliavimas (vadinamoji reliktinė spinduliuotė – Didžiojo Sprogimo liekanos) temperatūros aspektu varijuoja tik labai nežymiai bei vėliau sekęs „WMAP“ patvirtinimas, jog šis atradimas idealiai sutampa su visatos plėtros koncepcija („COBE“ ir „WMAP“ yra dirbtiniai palydovai – aut. past.).
Šiuos atradimus papildytų „Planck“ palydovas, galintis aptikti gravitacinių bangų pėdsakų – jas taip pat numato ta pati visatos plėtros teorija, kurioje postuluojama, kad kadaise, pirmosiomis akimirkomis po Didžiojo sprogimo, visata išgyveno nutrūktgalvišką plėtros fazę. Tai būtų tiesiog per visą dangų parašyta kvantinė gravitacija.
(„New Scientist“ komentaras: jei infliacijos fazė išties buvo, ji erdvėlaikyje turėjo palikti tam tikrų pėdsakų (kaip į ežerą įmestas akmuo sukelia raibulius) – gravitacinių bangų, kurios, kaip numanoma, galėtų lemti tą nežymų temperatūrinį reliktinio spinduliavimo svyravimą. Tokių bangų būtų ieškoma įgyvendinant palydovo „Planck“ tyrimų programą.)
Albertas Einsteinas kosmologinę konstantą yra pavadinęs „didžiausia iš didžiausių savo klaidų“. Ar tokią galėtume rasti ir įvardyti savo darbuose?
Aš kadaise maniau, kad informacija juodosiose skylėse būna sunaikinama. Tačiau „AdS/CFT“ analogija pakeitė mano nuomonę. Ko gero, tas ankstesnysis mano įsitikinimas ir buvo „didžiausioji iš didžiausiųjų mano klaidų“ moksle.
(„New Scientist“ komentaras: Juodosios skylės suryja viską, taip pat ir pernelyg arti atsidūrusią informaciją. Tačiau 1975 m. kartu su Izraelio mokslininku Jakobu Bekensteinu S.Hawkingas atskleidė, kad juodosios bedugnės labai lėtai skleidžia tam tikrą spinduliavimą. Šis procesas lemia juodųjų skylių „garavimą“ ir, galiausiai, išnykimą.
Taigi kas nutinka su juodosios bedugnės praryta informacija? Ištisus dešimtmečius S.Hawkingas manė ir įrodinėjo, kad informacija tokiu atveju būna sunaikinama. Tokia mintis – rimtas iššūkis tolydumo (angl. – continuity) ir priežasties–pasekmės koncepcijoms. Vis dėlto 1997-aisiais teoretikas Juanas Maldacena atrado matematinę išeitį – „Anti-de-Sitter/conformal field theory correspondence“ arba „AdS/CFT“ analogiją. Ji anapus juodosios skylės įvykių horizonto (ribos, už kurios atsidūrus ištrūkti iš juodosios skylės gravitacijos nebeįmanoma) susieja iškreipto erdvėlaikio geometrijos įvykius su paprasta fizika.
2004-aisiais S.Hawkingas panaudojo ją atskleisdamas, kaip juodojoje skylėje glūdinti informacija „nuteka“ iš skylės atgal į visatą kvantinių–mechaninių perkrovų pavidalu. Išsižadėdamas ankstesniojo požiūrio, S.Hawkingas pralaimėjo lažybas teoretikui Johnui Preskillui.)
Koks atradimas revoliucingiausiai paveiktų vyraujančią visatos sampratą?
Atradimas, kad egzistuoja supersimetrinės visų žinomų fundamentaliųjų dalelių antrininkės. Galbūt tai pavyks pasiekti Didžiajame hadronų greitintuve (LHC). Tai būtų didžiulis argumentas „M–teorijos“ naudai.
(„New Scientist“ komentaras: supersimetrinių dalelių ieškojimas yra esminis LHC greitintuvo CERN tyrimų laboratorijoje tikslas. Standartinis dalelių fizikos modelis būtų užbaigtas, atradus mistiškąjį Higgso bozoną, tačiau iškeltų aibę naujų problemų, kurios būtų išspręstos, jei paaiškėtų, jog visos žinomos elementariosios dalelės turi sunkesnes savo antrininkes (angl. – superpartners).
Atrastas supersimetriškumas smarkiai sutvirtintų vadinamosios „M–teorijos“ pozicijas. „M–teorija“ – vienuolikadimensinė stygų teorijos versija. Savo ruožtu, stygų teorija yra didžiausia rakštis vadinamojoje „visko teorijoje“, suvienijančioje gravitaciją ir kitas gamtos jėgas.)
Jei būtumėte jaunas, pradedantis karjerą fizikas, į kurią sritį pasirinktumėte gilintis?
Atneščiau kokią nors visiškai naują idėją, kuri atvertų naują pasaulį.
Apie ką mąstote didžiąją dienos dalį?
Apie moteris. Jos – absoliuti mįslė.
