Čečėnai sutuoktiniai Khadizhat ir Malikas Gatajevai teisiami už savavaldžiavimą prieš vaikus – jų globojamus čečėnų našlaičius – ir jau dešimt mėnesių laukia nuosprendžio įkalinimo įstaigoje Kaune. Lietuvių ir Lietuvoje gyvenančių čečėnų nevienareikšmiai vertinamas teismo procesas papiktino kino įžymybę ir jis tapo vienu iš netikėtai Vilniaus ir laikinosios sostinės ekranus nušvietusio festivalio „Kinas prieš melą" rengėjų.
Sostinės kino centro „Forum Cinemas Vingis" žiūrovai šią savaitę pamatys du suomio filmus ir plačią skirtingų šalių dokumentininkų programą. Antradienį jų laukia susitikimas su Irano režisieriaus Abbaso Kiarostamiso juosta „Kur draugo namai?". O kauniečiai kino centre „Forum Cinemas Kaunas" išvys du A.Kaurismakio filmus: šįvakar bus rodomas „Žmogus be praeities", o rytoj – „Aš pasisamdžiau žudiką".
Į Vilnių režisierius atvyko su žmona – aktore ir dailininke Paula Oinonen ir suomių dokumentinio kino kūrėjais – Pirjo Honkasalo ir Arto Halonenu. Viešnagės pradžioje A.Kaurismakis sutiko pabendrauti su LŽ.
Parama čečėnams
– Kalbama, kad jūsų atsakymai paprastai yra trumpesni nei klausimai. Todėl parengiau jų daugiau nei tuziną.
– A, klausimų, į kuriuos reikia atsakyti „taip" arba „ne" (juokiasi)?
– Lietuvoje esate lankęsis prieš 27 metus? Kokiu tikslu?
– Prieš dvidešimt šešerius, 1983-iaisiais. Su suomių kino menininkų delegacija buvome atvykę į Maskvą. Kai jiems atsibodome, mus atsiuntė čia. Buvome laimingi, galėdami dingti iš Maskvos. Nuvykome ir į Kauną. Prisimenu girtą miesto vadovą. Tikiuosi, jis daugiau nebevadovauja (juokiasi).
Taip, aplankėme Gatajevus kalėjime. Bendravome šešias valandas. Ilgus metus remiu jų įkurtus vaikų namus.
– Kaune lankėtės ir šiemet, liepos pradžioje. Koks buvo jūsų vizito tikslas?
– Taip, aplankėme Gatajevus kalėjime. Bendravome šešias valandas. Ilgus metus remiu jų įkurtus vaikų namus. Labai pasipiktinau šia, mano nuomone, sufabrikuota byla, suklastotais kaltinimais. Gatajevams priskiriamos visos nuodėmės, kurios tik gali būti tarp žemės ir dangaus. Jie laiko juos kalėjime, kaltindami tironišku elgesiu su vaikais. Tai verčia šypsotis, nes tokiu atveju reikėtų pasodinti kiekvieną iš mūsų.
– Tada ir kilo idėja surengti festivalį?
– Taip, juo reiškiama parama Gatajevų šeimai. Kita vertus, tai įprastinis kino festivalis. Keista, kai į eilinę bylą kišasi saugumo pareigūnai. Kodėl ji nagrinėta už uždarų durų, kodėl liudytojams nebuvo leidžiama atlikti jų prievolių? Tokie dalykai neturėtų vykti Europos Sąjungos (ES) šalyje. Sovietinio teismo metodams ES ne vieta.
– Ar tikite, kad meno priemonėmis galima pakeisti politiką, sunaikinti melą?
– Jeanas Renoiras mėgino sustabdyti Antrąjį pasaulinį karą savo filmu „Didžioji iliuzija". Jam nepavyko. Nelabai tikiu. Galbūt dokumentika gali pakeisti, bet vaidybiniai filmai – tikrai ne.
– Festivalyje ryški Čečėnijos tema...
– Ne tik. Rodoma ir dirbtinė Rusijos demokratijos iliuzija. Tačiau mano rūpestis - Gatajevų šeima. Rugpjūčio viduryje jie bus paleisti iš įkalinimo vietos. Tada prasidės naujas procesas aukštesnės instancijos teisme. Gatajevai turi būti paleisti. Negana to, jiems turi būti išduota viza nuolat gyventi Lietuvoje. Jei bus deportuoti į Čečėniją – jiems galas. Tai akivaizdu.
– Režisierius Mantas Kvedaravičius parengė 70 val. trukmės vaizdo medžiagą apie Čečėniją. Festivalį atidarantis filmas „Barzakh" bus kuriamas bendradarbiaujant su jūsų kino kompanija „Sputnik Oy"?
– Taip, mačiau dvidešimties minučių ištrauką. Nepaprastai įtaigi.
– Ar festivalis vyks ir ateityje?
– Kitais metais jis pakeis pavadinimą į „Demokratijos pergalė" (juokiasi). Būtų labai smagu, jei festivalio direktorius Giedrius Zubavičius pratęstų šį darbą. Ir jei renginys vyktų malonesnėmis aplinkybėmis. Kalbant rimtai, manau, kad Lietuvos saugumas patiria didelę Rusijos specialiųjų tarnybų įtaką. Neturiu įrodymų, tačiau jaučiu tai. Ji turi būti sumažinta.
– Norėčiau jūsų šio to paklausti ir apie kiną.
– Oi, nuobodi tema...
– Kaip kinas atėjo į jūsų gyvenimą?
– Būdamas šešiolikos lankydavausi kino klube. Mačiau tokius puikius filmus kaip „Nanukas iš šiaurės". Ėmiau suvokti, kad kinas – ne vien tik šaudymas ir kvatojimas. Supratau, kad tai meno forma. Art kinas – kas kita. Nemėgstu jo. Jei moki papasakoti istoriją (man nekaip sekėsi, vis dar mėginu), filmas savaime tampa meno kūriniu.
Aštuoniasdešimt trečiaisiais Vilniuje būta tokių alaus menių – rūsiuose, po plytiniais skliautais. Ir alus buvo pilstomas į keraminius bokalus.
– Tais laikais dar nemėginau ragauti alaus.
– Aš mėginau. Vienas universiteto dėstytojas mus ten nusivedė. Kalbu apie viską, kad tik nereikėtų kalbėti apie kiną (juokiasi).
– Ar tiesa, kad iki pietų atlikdavote dienos darbus ir bėgdavote į kino teatrą žiūrėti filmų non stop?
– Taip, aštuntajame dešimtmetyje. Nuo vienuoliktos valandos ryto lankydavausi kino klubuose. Jų tada Helsinkyje buvo daug. Jau prieš tris mėnesius žinodavau, į kuriuos filmus eisiu, kurią valandą jie bus rodomi. Peržiūrėdavau po keturis kasdien. Studijavau juos. Visus, kuriuos tik galėdavau ir spėdavau pamatyti. Tai truko kokius penkerius ar šešerius metus. Tada nustojau ir jau dvidešimt treji metai nekeliu kojos į kino teatrą. Esu kino teatro savininkas, filmų platintojas, bet į kiną nevaikštau. Man patinka senasis kinas, dabartinis – ne. Yra gerų ir šiuolaikinių juostų, bet daugelis jų – nuobodžios.
– Jums patinka Charleso Spencerio Chaplino filmai...
– O taip, vis labiau. Kuo senesnis darausi, tuo labiau juos mėgstu. Man patinka jo filmų humanizmas.
– Kaip ir jis, savo filmuose rodote mažą žmogų dideliame pasaulyje. Kodėl jį?
– Nes taip jaučiuosi. Devintajame dešimtmetyje, kai kūriau „Šešėlius rojuje", visi statė filmus-statulas apie menininkus arba suko veiksmo juostas. Sakiau – tai ne kinas. Geriau sukurkime filmą apie šiukšliavežio vairuotojo ir universalinės parduotuvės kasininkės meilę. Apie tai, kas visiškai nemadinga.
Jei pamiršime, kad žmonijai teliko tik pora dešimtmečių, esu laimingas žmogus. Nyksta paukščiai, nebelieka miškų, katastrofa jau čia pat. Jei tai pamiršime – esu laimingas
– Vienas iš jūsų filmų bruožų – liūdnas humoras. O koks jūs pats – linksmas ar liūdnas?
Jei pamiršime, kad žmonijai teliko tik pora dešimtmečių, esu laimingas žmogus. Nyksta paukščiai, nebelieka miškų, katastrofa jau čia pat. Jei tai pamiršime – esu laimingas. O mano charakteris... Esu paprastas. Mėgstu juoktis ir išlenkti taurę vyno. Kartais, sekmadieniais. Su draugais, kurie dar liko.
– Jūsų kino kompanija vadinasi „Sputnik Oy", turite restoraną Helsinkyje, pavadintą „Maskva". Sukūrėte juostą „Nusikaltimas ir bausmė", du filmus apie Leningrado kaubojus, kelio filmą „Nepamiršk savo skaros, Tatjana". Iš kur toks dėmesys rusiškai tematikai?
– Dar turiu muzikos įrašų kompaniją, pavadintą „Laika Ltd." Kai „Sputnikas" pakilo į kosmosą (Sovietų Sąjungos palydovas, 1957 m. – aut.), man suėjo lygiai pusė metų, minutės tikslumu. Tai ne priežastis, tiesiog man patinka šie žodžiai. Svarstėme, gal geriau restoraną pavadinti „Honolulu"? Vienam filmui buvo pagamintas neono užrašas „Honolulu bar", ketinome jį panaudoti, sutaupyti pinigų. „Maskvoje" grojame Vladimiro Vysockio įrašus ir panašią muziką. Apačioje dar yra baras „Dubrovnik". O kino teatras pavadintas „Andora". Viskas turi turėti savo vardus.
– Kasmet nufilmuojate po vieną ar net du filmus. Kokio filmo idėjos sukasi jūsų galvoje dabar?
– Per metus esu pastatęs ir tris. Šiuo metu tiek nebesukuriu, jau atlikau savo partiją. Dabar pastatau vieną filmą per ketverius metus. Kitais metais filmuosiu Prancūzijoje. Nebus lengva, nes nekalbu prancūziškai. Ten prieš du dešimtmečius sukūriau „Bohemos gyvenimą". Dabar bent jau pažįstu jų aktorius, tai palengvins užduotį. „Išfilmavau" visą Suomiją, Helsinkį, kiekvieną metrą, kiekvieną pakampę. Helsinkis toks išblizgintas ir švarus, jis – ne man. Kažkoks oro kondicionavimo košmaras... Galėčiau imtis Vilniaus. Tikrai yra ką parodyti.
– Kiek dar boikotuosite „Oskarus" (protestuodamas prieš George'o Busho politiką, režisierius atsisakė dalyvauti apdovanojimų ceremonijoje – aut.)? Dabar pasaulyje tokia „obamamanija"... Gal ir jūs jau pradėjote jausti simpatiją tos šalies politikai?
– Na, prireiks daugiau laiko (juokiasi). Negaliu sakyti, kad esu mažesnis optimistas, kai ten dabar matau žmogų, o ne tą psichopatą. Būdamas dvidešimties pasakiau, kad mano pėda niekada neprisilies prie Kalifornijos žemės. Nemėgstu saulėje svylančio kūno kvapo. Girdėjau, kad pusė Kalifornijos paplūdimio paskelbta nerūkymo zona. Matyt, dėl to valstijos oras tapo toks grynas.
