2011: Motina
Beyoncé atliko singlą iš savo ketvirtojo albumo „Love on Top“ nepaprastai karštai ir energingai – taip, kaip mes ir tikėjomės. Bet įspūdingiausia buvo pasirodymo pabaiga – daina baigėsi, šokėjai pasitraukė į šešėlį, o Beyoncé atsidūrė dėmesio centre. Ji paliko mikrofoną, atsisegė žvilgantį purpurinį švarkelį ir paglostė savo nėščiosios pilvuką, taip pranešdama pasauliui apie kitą savo gyvenimo etapą. Ši akimirka žymi posūkį, kaip Beyoncé nusprendžia įtraukti į savo kūrybą savo šeimą – pastaraisiais metais tapo akivaizdus jos noras palikti ilgalaikį palikimą. Tai buvo pirmas kartas, kai ji visuomenei pristatė įvaizdžio tipą, kuris nuo to laiko apibūdina jos karjerą: laiminga, didelių siekių turinti juodaodžių šeima.
2013: Vangi pašnekovė
Šiuo HBO dokumentiniu filmu, kurio viena iš režisierių ir prodiuserių buvo pati Beyoncé, siekiama atskleisti moterį, slypinčią už pop deivės. Jis tapo intriguojančia jos karjeros nesėkme. Beyoncé filme daugiausia sėdi ant sofos be makiažo ir pašnekovui už kameros sunkiai mėgina perteikti tai, ko, kaip pasirodo, jai labiausiai trūksta: betarpišką asmeniškumą. Iš pradžių atrodo, kad „Life Is But a Dream“ atskleis dainininkės pažeidžiamąją pusę, nes Beyoncé aptaria savo santuoką, profesinių ryšių nutraukimą su tėvu ir net gandus, kad pirmąjį kūdikį jai išnešiojo surogatinė motina. Bet, užuot atskleidęs apie žvaigždę naujų dalykų, filmas tik parodo, kad, nulipusi nuo scenos, ji iš tikrųjų nedaug ką prasminga tegali pasakyti. Daugeliu atžvilgių geriausias sprendimas, kurį Beyoncé priėmė per savo karjerą, buvo liautis duoti tradicinius interviu (toks iš esmės buvo ir „Life Is But a Dream“ formatas) ir leisti kalbėti savo kūrybai. Tai leidžia auditorijai Beyoncé asmenybėje ir jos darbuose įžvelgti tokį gylį ir sudėtingumą, koks kitu atveju... neegzistuotų.
2014: Politinė lyderė
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje buvo įprasta klausti moterų žvaigždžių, ar jos feministės, šis klausimas buvo tapęs beveik kliše. Įdomu, kad per pastaruosius 40 metų feminizmas iš nepageidaujamo viešojo įvaizdžio, kurio moterys vengė, bijodamos atpildo, virto būtinu teigiamu politiniu atributu. 2014 metų MTV muzikos apdovanojimų ceremonijoje, kur jai buvo įteiktas „Vanguard“ apdovanojimas, Beyoncé atliko keletą dainų iš savo naujausio albumo, vilkėdama prigludusį blizgantį Tomo Fordo kombinezoną. Vėliau daug kur publikuotoje nuotraukoje matome jos siluetą prieš ryškiai apšviestą žodį „feministė“, o fonu tampa Chimamandos Ngozi Adichie žodžiai iš jos 2012 metų „Ted Talk“ kalbos „Mes visi turėtume būti feministai“.
Iki šio albumą Beyoncé santykis su feminizmu tilpo į supaprastintą, neįžeidžiantį ir labai paklausų „girl power“ formatą, kuris daugeliui asocijuojasi su XX amžiaus pabaigos merginų grupėmis. Bet per daugelį vėlesnių metų feministės įvaizdis pasirodė naudingas Beyoncé, nes leido jai pasirodyti aktyvia politine veikėja. Beyoncé savo dokumentiniame filme „Life Is But a Dream“ pažymi: „Man labai pikta, kad moterys neturi tokių pat galimybių kaip vyrai. Arba pinigų, jei jau apie tai prakalbome nes, pripažinkime, pinigai suteikia vyrams galios viskam vadovauti.“
2014: Kapitalistė
Ryškiausias „Run“ momentas – Beyoncé plūduriuojanti baseine, pilname 100 JAV dolerių kupiūrų, kuriais nusėtas visas vandens paviršius. Tai – nepaprastus jos turtus iliustruojantis įvaizdis. Bet jis „On the Run Tour“ dokumentiniame filme gretinamas su Beyoncé ir Jay-Z intymumo akimirkomis, kai jie įdėmiai žiūri vienas į kitą, o ji švelniai glosto jam ranką. Ir filmo, ir turo estetika įkvėpta Bonnie ir Clyde'o istorijos ir alsuoja ta „mudu prieš visą pasaulį“ dinamika, kuria siekiama parodyti, kad pora drauge išgyveno sunkius laikus (turas prasidėjo netrukus po to, kai liūdnai pagarsėjęs incidentas lifte tarp Jay -Z ir Solange iškilo į viešumą) ir tai juos tik sustiprino.
Tiek pats turas, tiek filmas apie jį yra langai į tokią Beyoncé santuoką, kokią ji nori, kad žmonės matytų: jiedu su vyru yra nepaprastai turtingi, galingi, vieningi. Tačiau atidžiau pažiūrėjus vaizdus, kuriais ji pasirenka dalintis su auditorija, dažnai susidaro priešingas įspūdis – ši pora atrodo labiau kaip dviejų prekės ženklų susitikimas, o ne nuoširdūs, meilės pilni santykiai, kokius mes visi norėtume puoselėti.
2016: Atsargi revoliucionierė
Neįmanoma suprasti Beyoncé, neatsižvelgiant į jos, kaip juodaodės iš JAV pietų, tapatybę. „Formation“ yra įspūdingas posūkis jos karjeroje todėl, kad ji pati pripažįsta šią savo tapatybę labiau, nei bet kokiame ankstesniame savo darbe. Jis atspindi Naujojo Orleano estetiką ir dinamizmą, ir įpina juos į dainininkės istoriją – juodaodžių bažnyčiose patiriamą ekstazę, juodaodžius kaubojus, juodaodes mergaites su spalvotomis šukuosenomis, demonstruojančias tendencijas dar gerokai prieš tai, kai jas pastebi baltasis pasaulis. Čia konkretus kultūrinis kontekstas daug ryškesnis negu daugumoje kitų dainininkės įvaizdžių.
Šis vaizdo įrašas tam tikruose sluoksniuose sulaukė komentarų, kad yra „priešiškas policijai“ ir Beyoncé į tai atsakė labai lakoniškame ir griežtai kontroliuotame interviu žurnalui „Elle“: „Aš esu menininkė ir, manau, kad stipriausias menas paprastai lieka nesuprastas. Bet kas, kas mano žinutę suvokia kaip nukreiptą prieš policiją, labai klysta. Aš labai žaviuosi ir gerbiu pareigūnus ir pareigūnų šeimas, kurie aukojasi, kad mus saugotų. Bet leiskite kalbėti aiškiai: aš esu prieš policijos brutalumą ir neteisybę. Tai yra skirtingi dalykai“. Suprantama, kad ji šiame pareiškime kalba aptakiai, bandydama nieko neįsižeisti ir galbūt netyčia sumenkina bet kokią revoliucinę potekstę, kurią galima būtų įžvelgti minėtame vaizdo įraše. Nesvarbu. Beyoncé politikoje svarbūs ne jos žodžiai, o jos įvaizdžio galia.
2017: Matriarchė
Kiekviena įžymybė balansuoja tarp privatumo troškimo ir dėmesio poreikio. Bėgant metams Beyoncé ėmė vis daugiau dėmesio skirti savo šeimai – ypač dukrai Blue Ivy. 2017 metų vasarį ji „Instagram“ paskyroje paviešino nuotrauką, kurioje ji apsupta gėlių jūros, taip paskelbdama apie naują nėštumą – moteris laukėsi dvynių. Ką ji bando komunikuoti tokiais vaizdais? Manau, kad tai ir vėl susiję su valdžia.
Beyoncé tarsi parodo, kad priklauso atskirai kategorijai, įamžindama save kaip dieviškąją motiną ir dinastijos galvą. Šis paskutinis punktas akivaizdus jos vaizdo klipuose, tokiuose kaip Jay-Z „Family Feud“, režisuotame Avos DuVernay. Šiame vaizdo klipe pasakojama futuristinė istorija apie didingą šeimą, kurią, kaip galima suprasti, sudaro tik Beyoncé ir Jay-Z palikuonys, įskaitant ir suaugusią Blue Ivy, tapusią svarbia visuomenės veikėja ir net perrašančią 2050-ųjų Konstituciją. Taip, ši fantazija – visiškai beprotiška, bet svarbu tai, ką įtvirtina šis įvaizdis – galingos dinastijos idėją.
2017: Deivė
2017-ųjų „Grammy“ apdovanojimuose Beyoncé atliko dvi dainas pasipuošusi auksinėmis regalijomis. Ji švytėte švytėjo, o vaizdo projekcijose buvo rodomos trys Knowlesų šeimos moterų kartos: dainininkės motina Tina, jos dukra Blue Ivy ir ji pati. Šie moterų atvaizdai, kurių galvas vainikavo aureolės, iliustravo, kiek daug dėmesio Beyoncé skiria matriarchalinei linijai. Buvo pastebėta, kad geltona ir auksinė spalvos gali būti užuomina į jorubų deivę Ošuną, o karūna ant Beyoncé galvos priminė Mergelės Marijos vainiką. Tai yra ankstyvas pavyzdys, kaip dainininkė pakreipė savo prekės ženklu keista nauja linkme, imdama naudoti vaizdinius, prilyginančius afrikietišką kilmę kilmingumui, ir taip suteikdama prestižo paveldui, kuriuo remiasi jos, kaip išdidžios juodaodės, prekės ženklas. Derindama afrikietišką stilistiką su savo šeimos atvaizdais, Beyoncé pozicionavo savo kilmę kaip karališką.
2020: Karalienė
„Negali nešioti karūnos nuleidęs galvą“, – paskelbia balsas „Black Is King“ – bendro Beyoncé ir „Disney“ projekto – įžangoje. Šie žodžiai atspindi dabartinio jos karjeros etapo filosofiją. Jos naujausi darbai kalba, kad prieš tapdami vergais juodaodžiai vyrai ir moterys Afrikoje buvo karaliai ir karalienės ir iš jų buvo atimta ne tik jų kultūra, bet ir jų kilmingumas. Atsižvelgiant į tai, kaip skrupulingai filmuotoje medžiagoje Beyoncé apsupa savo šeimą prabanga, peršasi mintis, kad ji įsivaizduoja, jog juodaodžiams taip turėtų būti atlyginta už skriaudas: turėtų būti atkurta idealizuota juodųjų amerikiečių praeitis.
„Black Is King“ vaizdiniai tik pabrėžia šią sudėtingą tiesą: Beyoncé pasipuošusi brangenybėmis nusagstytu kostiumu ir priderintu afrikietišku galvos apdangalu, apsupta ekstatiškai šokančių juodaodžių vyrų. Tai – nekonkretūs vaizdiniai, kurie nepasako nieko daugiau, išskyrus tai, kad pabrėžia prestižą, nors neatsižvelgiama į dinamišką viso Afrikos žemyno prigimtį, jo daugialypę istoriją, o juodaodžiai pririšami prie šios įsivaizduojamos kilmingos praeities. Tai konservatyvus požiūris į juodaodžių orumą, kai turtas ir galia prilyginami vertybėms.
