Sugar Blue į Lietuvą atvyksta su penkiais ne ką mažiau eklektiškais muzikantais – tai jo naujausias projektas „Colors“ atskleidžiantį bliuzo kelionę nuo Misisipės, Niujorko ir Čikagos iki pat savo šaknų Afrikoje. Scenoje išvysime talentingą multiinstrumentalistą iš Burkina Faso Ousmane Koulibaly, meistriškai jungiantį bliuzo estetiką ir džiazo kalbą su Afrikos garsais ir tradicijomis.
„Colors“ projektas:
Sugar Blue, tikrasis vardas James Whiting, gimė (1949 m.) ir užaugo Niujorko Harlemo rajone. Šis bliuzmenas interviu atskleidžia Niujorko geto gyvenimo ypatumus, savo sėkmės istorijos detales ir pažintis su to meto ir visų laikų muzikos žvaigždėmis.
Kokia patirtis užaugti Harleme 60-aisiais? Sakoma, kad tais laikais rajone buvo daug smurto?
Vaikystė gete – tai kasdienis susidūrimas su gatvės grupuočių smurtu. Jaunos merginos, įviliotos į narkotikų liūną ir priverstos užsiimti prostitucija, policija, galinti tave nušauti už mažai arba už nieką, kelias į mokyklą, nusėtas heroino perdozavusių nelaimėlių kūnais. Nieko neįprasto spalvotiems žmonėms, gyvenantiems raudonai apjuostuose, mums skirtuose rajonuose.
Man pasisekė tai išgyventi, daugeliui mano šeimos ir draugų taip nepasisekė.
Kada ir kaip pradėjote groti muziką viešai?
Jei atmintis neapgauna, mano pirmieji muzikiniai proveržiai įvyko išėjus groti į gatvę prieš man gaunant šaukimą į kariuomenę septintojo dešimtmečio pradžioje. Tuomet Centriniame parke improvizuodavom folkloro melodijas. Tai vyko hipių laikais, blėstančių Vietnamo karo protestų metu.
Jūs grojote gatvėje folko judėjimo klestėjimo laikais. Kiek tai truko ir ko išmokote kaip žmogus ir kaip muzikantas? Bobas Dylanas ir Lesteris Youngas buvo jūsų įkvėpėjai...
Folko aukso amžius jau buvo praėjęs, virtęs vaiduokliu pačiu sau, kai aš pradėjau groti gatvėje septyniasdešimtaisiais. Dar buvo keletas senų vietų, pavyzdžiui, „Gerdes Folk City“, „The Kettle of Fish“, „Fat Black Pussycat“ ir keletas kitų. Daugiausia mokiausi iš kūrėjų, tokių kaip Sonny Terry ir Brownie McGhee, Muddy Waters, Willie Dixon, Big Walter Horton, Taj Mahal ir B.B. King, kurie lankė klubus ir svarbias miesto muzikos sales.
Mano pagrindinis žinių šaltinis buvo muzikos skyrius bibliotekoje ir West Village įrašų parduotuvė, ir dar, aš neturiu pamiršti „Bobby's“ įrašų parduotuvės Lenox aveniu ir 125-ojoje gatvėje!
Mane su Lesteriu Youngu supažindino mano mama, kuri buvo didelė Billie Holliday gerbėja ir draugė, Lesteris Youngas buvo mėgstamiausias Billie saksofonininkas ir su ja įrašė daug gražių dainų ir davė jai meilų Lady Day vardą. Lesterio Youngo „PC Blues“ buvo pirmas kartas, kai iš tikrųjų supratau, kas yra bliuzas, ačiū mamai!
Mano meilę muzikai man padovanojo mama dar ankstyvoje vaikystėje, sutikau daug jos jaunystės kolegų ir jie man padarė didžiulę įtaką.
O su Dylano muzika mane supažindino miela mergina, kurią pažinojau. Tokios dainos kaip „Blowing in the wind“, „Lonesome death of Hattie Carrol“, „Masters of war“ ir „The Times they are-changin“ man turėjo didžiulę reikšmę ir padarė stiprią įtaką. Man buvo didžiulis malonumas susitikti ir įrašyti su juo!
Willie Dixon Blues Band ir Sugar Blue. Koncertas Romoje 1993 m.:
Ar buvote pasiutęs, vartojote narkotikus?
Niekada nebuvau pasiutęs, nors dalyvavau narkotikų kultūroje, kuri persmelkė viską tais laikais.
Kas yra ir ką reiškia būti bliuzo žmogumi?
Bliuzas yra muzikinė jėga, gimusi iš afroamerikiečių patirties. Tai yra ir buvo jausmai, nuotaikos, persmelktos juodaodžių patirties nuo pradžios iki šių dienų. Tai išsivystė į džiazą, roką, fanką, ritmą ir bliuzą, hiphopą, kantri ir vesterną, Motown, panką ir daugybę kitų formų, gimusių iš Afrikos muzikos tradicijos. Gyvenimas yra džiaugsmo, skausmo, meilės ir netekčių serija. Bliuzas šias emocijas išreiškia neprilygstama galia, todėl jis yra daugelio muzikos šakų šaltinis. Didysis poetas, laureatas Willie Dixon sakė: „Bliuzas yra šaknys, o likusieji yra vaisiai“.
Ar galite papasakoti ką nors įsimintino, nutikusio grojant gatvėse?
Sutikau, grojau ir mėgavausi grojimu su daugybe nuostabių muzikantų, tokių kaip Washboard Bill, Sweet Papa Stovepipe, Victoria Spivey, Madcat Ruth ir tiek daug kitų puikių žmonių, kurių draugystę ir prisiminimus nešioju iki šiol.
Kaip susipažinote su „The Rolling Stones“? Kiek laiko praleidote kartu? Kokias akimirkas su jais prisimenate iki šiol?
Studijoje ir kelyje buvo audringų, triukšmingų ir įsimintinų momentų, tuos laikus prisimenu labai maloniai. Įrašų su jais patirtis studijoje Pathe Marconi Paryžiuje man yra brangiausias laikas kartu.
„The Rolling Stones“ ir Sugar Blue. „Miss You“:
Legenda pasakoja, kad Mickas Jaggeris pamatė jus grojantį Paryžiaus gatvėse ir pakvietė prisijungti prie „The Rolling Stones“ studijoje?
Tai buvo įdomus laikas būti studijoje su Stones. Mikas buvo didelis Little Walter gerbėjas ir mes kalbėjome apie kai kuriuos klasikinius Little Walter hitus.
Pridėjome po kelis lyžtelėjimus šen bei ten ir juosta pradėjo suktis. Man labai patiko Woody (Ronnie Wood, aut. past.), kuris pats šiek tiek groja armonikėle. Apskritai tai buvo geras laikas, o visa kita, kaip sakoma, yra muzikos istorija!
1978 m. gastroliavote ir įrašėte su Louisiana Red. Kaip su juo susipažinote? Kokia patirtis gastroliuoti tais laikais, kai Niksonas buvo pašalintas iš Baltųjų rūmų, o pilietinių teisių judėjimą keitė Black Power idealai?
Darbas su Red buvo fantastiškai smagus ir atvėrė mano ausis, širdį ir sielą, suteikdamas galimybę tapti tuo bliuzmenu, kuriuo svajojau tapti. Įrašymas su Red buvo neįkainojama pamoka, kurią visada branginu.
Su Louisiana Red susipažinau, kai grojau Bowery, jo vadybininkas atėjo, išgirdo mane ir pamanė, kad būsiu jam geras akompaniatorius. Buvo tikrai įdomu keliauti su Redu, kartu turėjome puikių koncertų ir gerai praleidome laiką.
Niksono pasitraukimas man asmeniškai buvo pozityvus įvykis, tačiau tai neturėjo nieko bendro su mūsų gastrolėmis, kai kurie žmonės jautėsi taip, kaip aš, o kiti – ne, ir tai neturėjo jokios įtakos mūsų pasirodymams.
Pilietinių teisių judėjimo JAV nepakeitė Black Power koncepcija, jie visada buvo lovos draugai.
Louisiana Red ir Sugar Blue. „Soon Forgotten“ iš albumo „Red Funk 'N Blue“:
Kaip jaučiatės dabar, kaip matote ateitį ir koks jūsų gyvenimo tikslas?
Esu nuostabioje santuokoje, turiu du gražius vaikus, kuriu naują muziką ir tikiuosi, kad šiandieniniame pasaulyje įsivyraus taika ir didesnis supratingumas, kad rytojus būtų šviesus!
Jaučiuosi gerai, kad pagaliau baigėsi tie keleri metai be gyvos muzikos! Vos mums baigiant įrašyti „Colors“, užklupo pandemija. Turėjome daug projektų, kuriuos turėjome atidėti. Dabar pagaliau tai atgaiviname! Bliuzas iki pat afrikietiškų šaknų, daugybė garsų ir spalvų, pažadu fanko ir galingą šou!
Labai didžiuojuosi šiuo nauju projektu ir nekantrauju, kada galėsiu supurtyti sceną Lietuvoje!
