Iš Alžyro kilęs, o šiuo metu Prancūzijoje gyvenantis Lilou (tikrasis vardas Ali Ramdani) neoficialiame pasaulio breiko čempionate „Red Bull BC One“ triumfavo du kartus: 2005 ir 2009 metais – per šešerių metų turnyro istoriją laimėti du kartus tokia garbė atiteko vieninteliam Lilou.

Lilou puikiai susipažinęs su lietuvių breiko atstovais – šiemet jis teisėjavo Latvijoje vykusiame „Red Bull BC One“ atkrintamajame ture, kuriame rungėsi Lietuvos, Latvijos ir Estijos breiko šokėjai.

„Lietuvos šokėjų lygis yra geras – kai kurie vaikinai pasirodė gerai, kai kuriems dar trūksta daugiau praktikos. Nebuvo taip, kad kas nors mane šokiruotų ar nustebintų. Viską, ką išvydau, jau buvau matęs anksčiau“, – griežtas lietuvaičiams buvo Lilou.

Kuo jus sužavėjo breikas?

Aš tikrai nežinau... Galbūt dėl to, kad man breikas yra galimybė išreikšti save, esu sukūręs savo stilių. Breikas nėra klasikinis šokis, kuriame reikia kartoti nustatytus žingsnelius. Čia galima daryti ką tik nori.

O kaip jūs apibūdintumėte savo šokio stilių?

Mano šokio stilius – daugybės breiko elementų derinys. Vadinu jį Lilou stiliumi. Jame yra daug staigių judesių, apsisukimų – iš šalies tai galbūt primena judantį gyvūną ar vabzdį.

Reikia sukurti strategiją, padedančią nugalėti priešininką, nes visi oponentai yra skirtingi, naudoja skirtingas metodikas – visai kaip kung fu mene.

Ar, jūsų manymu, breikas dabar yra populiariausias per visą jo gyvavimo istoriją, ar ateityje susidomėjimas juo dar labiau išaugs?

Manau, kad bus dar populiaresnis, nes breikas dar jaunas, jis yra tik trisdešimties metų amžiaus. Breiko vis daugiau atsiranda masinėse informacijos priemonėse, televizijoje, muzikos vaizdo klipuose – taigi juo domimasi tik labiau ir labiau.

Ar sunku jums buvo antrąkart tapti „Red Bull BC One“ breiko čempionato laimėtoju?

Taip, išties. Dalyvavau pirmą kartą ir iš karto laimėjau, o po to du metus iš eilės nugalėjo kiti šokėjai. Tačiau aš nepasidaviau ir bandžiau, kol man galų gale pavyko. Laimėti buvo sunku, nes buvau 25 metų, o su manimi konkuravo 20–21 metų vaikinai. Sudėtingiausia yra ne pasiekti viršūnę, o išsilaikyti tarp lyderių.

Kiek metų paprastai trunka breiko šokėjo karjera?

Tai priklauso nuo žmogaus ir jo tikslų – kai kurie nori šokti dėl savęs, kai kurie – dalyvauti konkursuose, vėliau breiko mokyti kitus – tai gali daryti ir sulaukę keturiasdešimties. Aš pats asmeniškai planuoju šokti dar 2–3 metus, o tuomet jau žiūrėsiu, kuo užsiimsiu.

Galbūt turite minčių įkurti breiko mokyklą?

Šiuo metu neturiu mokyklos – turiu savo šokėjų komandą „Pokemon Crew“, su kuria kuriame daugybę pasirodymų, keliaujame su savo šou po visą pasaulį. Ateityje paaiškės, kuo aš užsiimsiu.

Apie jus sklando istorija, kad čempionatą laimėjęs pirmą kartą nenorėjote grąžinti pereinamojo prizo – diržo – naujajam laimėtojui. Jei tai tiesa, kodėl?

Taip. Aš pasakiau, kad turėjau labai sunkiai dirbti, kad gaučiau šį prizą, taigi kodėl turėčiau jį atiduoti? Aš norėjau jį pasilikti namuose ir matyti jį kasdien visą likusį gyvenimą. Jeigu turėsiu vaikų, galėsiu jiems parodyti diržą ir pasigirti: „žiūrėkite, ką jūsų tėtis pasiekė“.

„Red Bull Photofiles“ nuotr./Lilou

Kaip žmonės reagavo į šį jūsų sprendimą?

Žinoma, iš pradžių čempionato organizatoriai nebuvo patenkinti, tačiau jau dabar yra pakeistos taisyklės – iškovotas diržas visam laikui lieka laimėtojui. Galima sakyti, kad taisyklės buvo pakeistos dėl mano kaltės.

Ar ketinate savo būsimus vaikus mokyti šokti breiką?

Ne, aš juos mokysiu žaisti futbolą (šypsosi). Kodėl? Nes galima uždirbti daugiau pinigų (juokiasi). Žinoma, jei vaikai norės šokti, aš jiems nedrausiu. Galbūt jie galėtų tapti gerais šokėjais, nes breikas bus jų kraujyje.

O kaip reagavo jūsų tėvai, kai paauglystėje pareiškėte, jog būsite breiko šokėjas? Ar jie tam neprieštaravo?

Jie nebandė manęs sustabdyti, tačiau ir neragino tuo užsiimti. Jie leido man rinktis ir patarė neapleisti mokslų. Dabar jie yra laimingi dėl manęs, tačiau vis nenustoja patarinėti, pavyzdžiui, jie sako, kad scenoje elgčiausi atsargiai ir nesusižeisčiau.

Kokie žymūs žmonės jus įkvepia?

Kurdamas breiko pasirodymus aš niekuo nesivadovauju. Kaip asmenybės mane žavi boksininkai Muhamedas Ali, Myke'as Tysonas, futbolininkas Zinedinas Zidanas – jų karjera yra stulbinanti. Mane žavi tai, kaip jie pasiekė tokių gerų rezultatų, jie – savo sporto šakos legendos.

Ar tiesa, kad čempionatuose dažnai dėvite marškinėlius su užrašu „Aš musulmonas – nėra ko bijoti“?

Musulmonų įvaizdis pasaulyje yra blogas, nes prie to prisidėjo 2001 rugsėjo 11-osios įvykiai. Tarp mano draugų vyksta daug diskusijų šiuo klausimų. Prieš du metus teko pasirodyti breiko čempionate Niujorke, mieste, kuriame įvyko šis skaudus atsitikimas. Aš nuvykau ten ir visiems pareiškiau, kad nėra ko bijoti musulmonų. Kaip dainininkai panaudoja savo balsą, taip aš panaudojau savo kūną kaip įrankį, kad galėčiau perduoti žinią pasauliui. Žmonės stebėjo mano šokį ir matė mano marškinėlius ir ant jų esantį užrašą. Norėjau, kad žmonės negalvotų nesąmonių apie musulmonus. Norėjau jiems pasakyti: „pažiūrėkite į mane, aš šokėjas, ne teroristas!“

Ar esate kada nors asmeniškai sulaukęs įžeidimų dėl išpažįstamos religijos?

Ne, niekada. Esu sulaukęs tik teigiamų atsiliepimų.

Esate iškovojęs ne tik breiko čempionato diržą, bet laimėjote ir kung fu juodąjį diržą. Galbūt šis kovos menas jums padeda breiko čempionatuose?

Kung fu man labai padeda praktikuojantis, tobulinant judesius. Kung fu man padeda konkursuose, kovos filosofijoje – juk reikia žinoti, kaip laimėti. Kai pralaimiu, aš turiu žinoti, dėl ko tai įvyko, reikia suprasti, kad teks daugiau treniruotis, kad kitą kartą rezultatai būtų geresni. Reikia sukurti strategiją, padedančią nugalėti priešininką, nes visi oponentai yra skirtingi, naudoja skirtingas metodikas – visai kaip kung fu mene. Reikia išsiaiškinti jų gebėjimus ir tai, kur slypi jų jėga.