Per precedento neturinčią ekspediciją dviviečiu batiskafu „Virgin Oceanic“ bus mėginama pasiekti giliausias vietas kiekviename iš penkių pasaulio vandenynų. Šį žygį planuojama pradėti vėliau šiais metais Ramiojo vandenyno vakaruose.
„Žmogus jau seniai įžengė į kosmoso amžių, o komerciniai kosminiai skrydžiai tapo gundančiai pasiekiami, tad paskutinis didysis iššūkis žmonėms – pasiekti ir ištirti mūsų planetos vandenynų gelmes“, – aiškino R.Bransonas.
„Daugiau žmonių yra apsilankę Mėnulyje negu pasinėrę į didesnį nei šešių kilometrų gylį“, – ekscentriškas verslo magnatas sakė naujienų agentūrai AFP, Kalifornijos mieste Niuport Harbore pristatydamas projektą, panašų į kelionę, aprašytą Jules Verne'o knygoje „20 000 tūkstančių mylių po vandeniu“.
R.Bransonas planuoja kartu su amerikiečiu jūrininku ir keliautoju Chrisu Welshu pilotuoti sparnuotą, į JAV erdvėlaivius „Space Shuttle“ panašų nardymo aparatą. Jie ketina per dvejus metus penkis kartus pasinerti į didelį gylį.
Jeigu neiškils kokių nors nenumatytų kliūčių, o „Virgin Oceanic“ bandymai dideliame slėgyje bus sėkmingi, batiskafo vyriausiasis pilotas Ch.Welshas vėliau šiais metais nuplukdys R.Bransoną į Ramiajame vandenyne esančios Marianų įdubos dugną 11 033 metrų gylyje.
R.Bransonas pirmojoje kelionėje atliks atsarginio piloto pareigas, o vėliau pats valdys raudonos, baltos ir mėlynos spalvos nardymo aparatą, neriant į 8 605 metrų gylio Puerto Riko įdubą Atlanto vandenyne. Pastaroji yra visai netoli nuo brito vilos Nekerio saloje, o iki jos dugno dar niekas nebuvo pasinėręs.
Jeigu pavyktų sėkmingai pasiekti dugną Marianų įduboje, „Virgin Oceanic“ būtų pirmasis tai padaręs aparatas po JAV Jūrų pajėgų sukurto griozdiško batiskafo „Trieste“, kuris į giliausią Ramiojo vandenyno vietą pasinėrė 1960 m. sausio 23 d.
Palyginus su „Trieste“, „Virgin Oceanic“ yra visai mažytis, tačiau jo unikalūs sparnai padės „nuskristi“ į dešimties kilometrų gylį. Aparatas gali autonomiškai veikti iki 24 valandų, iš jo galima filmuoti retai kada žmonių matomą vandenyno gelmių pasaulį.
Ch.Welshas sakė, jog šio povandeninio nuotykio pavojai nepaprastai dideli. Iki tūkstančio kartų didesnį nei įprastą atmosferos slėgį pritaikytas atlaikyti batiskafo korpusas pagamintas iš 3 600 kilogramų anglies pluošto ir titano, o skaidrus kupolas – iš kvarco.
„Negali būti jokio plyšelio. Pro jį prasiveržusi vandens čiurkšlė perpjautų nerūdijantį plieną ir žmogaus kūną bei nulemtų neabejotiną žūtį, – aiškino batiskafo pilotas. – Tokių gelmių negali pasiekti joks kitas aparatas, todėl gelbėjimas būtų neįmanomas“.
„Tai tarsi kelionė į nematomąją Mėnulio pusę“, – pridūrė jis.
R.Bransonas, kuris į didesnį nei šešių kilometrų gylį pasinėrusius žmones vadina akvanautais, dėl pavojų per daug nesijaudina.
„Kai leidžiatės į nuotykius, labai svarbu apgalvoti blogiausia, kas gali nutikti“, – sakė verslininkas, pridūręs, jog taip pat buvo pasiruošta galimam batiskafo sandarumo užtikrinimo sistemos gedimui.
R.Bransonas taip pat pažymėjo, kad šis projektas turi rimtų mokslinių tikslų. Pasak jo, vienas iš projekto partnerių yra autoritetingas Scrippso okeanografijos institutas, kuris bus vienas iš svarbiausių mokslinių konsultantų.
„Mokslo požiūriu, tai prilygs pirmajam Amazonės atradimui. Tikėtino naujos informacijos apie gelmes kiekio neįmanoma apskaičiuoti“, – pridūrė jis.
60 metų R.Bransonas tikisi, kad jo povandeninio laivo žygis pagerins iki 30 pasaulio rekordų. Milijardierius taip pat yra pagarsėjęs ankstesniais savo nuotykiais, įskaitant mėginimą apskrieti Žemės rutulį helio balionu.
„Virgin Oceanic“ idėjos autorius yra buvęs R.Bransono partneris Steve'as Fossettas, kuris 2007 m. žuvo Kalifornijoje per mįslingą lėktuvo katastrofą.
„Mūsų pasinėrimai bus skirti jo garbei ir atminimui, – sakė R.Bransonas. – Ketiname užbaigti, ką pradėjo mano draugas“.
