 |
| I.Averbucho ir jaunų čiuožėjų susitikimo akimirka |
„Seniai nebuvome Lietuvoje, o Kaune ir Klaipėdoje apskritai niekuomet neviešėjome. Lietuviams pasirodys Aleksejus Jagudinas, Tatjana Navka, Romanas Kastomarovas, Oksana Domnina, Maksimas Marininas ir kiti – visas čempionų žvaigždynas. Spektaklio muzika bus atliekama gyvai, taip pat pasirodys 10-ies žmonių baleto trupė, oro akrobatai. Šis spektaklis – tikras mano kūdikis ir mano kūrybinio augimo įrodymas“, – apie būsimą pasirodymą kalbėjo I.Averbuchas.
Parodomosios pamokos metu garsus prodiuseris ieškojo lietuvės mergaitės, kuri spektaklyje galėtų atlikti vaidmenį viename iš epizodų. „Mums reikia mergaitės iki 7-erių metų. Visos mano matytos lietuvaitės išties puikiai čiuožia, matosi, kad mokykla gera, geros sąlygos, tačiau jos yra didokos, tad kol kas nė vienos neišsirinkau. Šis vaidmuo, tarsi duoklė šaliai, kurioje viešime. Žinoma, jei nerasime čiuožėjos čia, atsivešime mergaitę iš Rusijos“, – pripažino jis.
Prieš pat kelionę atgal į Maskvą I.Averbuchas rado laiko atsakyti į Žmonės.lt klausimus.
Ne pirmą kartą viešite Lietuvoje, ar jums čia patinka?
Viešiu čia, atrodo, trečią ar ketvirtą kartą, tik ši kelionė labai trumpa. Labai myliu Vilnių, pamenu, esu čia buvęs labai seniai, kai man tebuvo 17-a... Labai džiaugiuosi vis galėdamas čia sugrįžti ir man šis miestas sukelia gerus, šiltus prisiminimus. Šįkart atskridau dienai, pavakarę jau būsiu Maskvoje, o rytoj 9 ryto skrisiu į Kiniją, į Šanchajų. Grafikas išties labai įtemptas.
Taip jau išėjo, kad jūsų „Ledynmečio“ projektuose Rusijos pirmajame kanale dalyvavo nemažai lietuvių – Agnija Ditkovskytė, Povilas Vanagas su mylimąja Margarita Drobiazko, Ingeborga Dapkūnaitė. Kokį įspūdį jums paliko lietuvių darbas?
Man jie labai patinka, ne veltui Ingeborga užėmė antrąją vietą, o Margarita ir Povilas apskritai tapo projekto „Čempionų taurė“ nugalėtojais. Taigi galiu drąsiai pasakyti, kad jokios diskriminacijos projekte nėra (juokiasi). Visi mano pažįstami lietuviai labai šilti, charizmatiški žmonės, kuriuos žiūrovai lengvai pamilsta. Man labai patiko dirbti ir su Ingeborga, ir su Agnija, šie žmonės suteikia projektui reikiamos nuotaikos.
Lietuvoje skirtingai vertinami lietuvių pasirodymai Rusijos televizijos projektuose – vieni vadina čiuožėjus parsidavėliais, o kiti džiaugiasi, kad net „Ledynmečio“ metu, pavyzdžiui, A.Ditkovskytė ir P.Vanagas, pasirodydavo su džemperiais, ant kurių buvo užrašas „Lietuva“. Jūs, kaip šio šou prodiuseris, geriausiai žinote – ar toks noras išskirtinai pabrėžti, kad projekto dalyviai nėra rusai – sveikintinas?
Aš manau, kad jūsiškiai dalyvaudami tokiuose projektuose vykdo labai svarbią misiją – juk negalima užsidaryti vienoje šalyje. Kuo daugiau žmonių žinos apie jūsų aktorius, sportininkus, tuo geriau. Tegu žmonės pažįsta jūsų šalį per talentingus žmonės, o ne tik iš žiniasklaidos piešiamo ir neretai stereotipais grįsto paveikslo. Ir Ingeborgai, ir Agnijai, ir Povilui niekada nekliudėme pabrėžti, kad jie yra lietuviai, kad jie kilę iš Lietuvos. P.Vanagas ir A.Ditkovskytė net yra čiuožę pagal lietuvišką dainą. Iš mano ir Pirmojo kanalo pusės jiems niekuomet nebuvo kliūčių atstovauti Lietuvai. Manau, tie žmonės, kurie sako, kad jie parsidavė, taip atskleidžia savo mąstymo ribotumą ir provincialumą. Šie čiuožėjai padaro Lietuvai gerokai daugiau nei tie, kurie lieja tulžį komentaruose internete.
Minėjote, kad dar svarstote, ar spektaklį „Small Stories of a Big City“ Lietuvoje rodyti rusų ar anglų kalba. Kodėl abejojate?
Angliškai atliekamas dainas, net gerai mokant anglų kalbą, ne visuomet lengva suvokti. Neturiu vieno atsakymo – manau, kad apskritai geriausia būtų versti į lietuvių kalbą, bet tai sunkiai įmanoma. Iš žmonių, su kuriais čia bendravau, supratau, jog lietuviai gerai moka rusų kalbą, ir nėra reikalo rodyti jo angliškai. Veikiausiai susirinks žmonės, kuriems per 30 metų, o, kita vertus, spektaklis bus puikiai perteiktas muzikos ir kūno plastikos kalba, tad jį galima suprasti ir be žodžių.
Jūsų spektaklyje pasirodys daugybė dailiojo čiuožimo čempionų, kaip juos prisikviečiate? Matyt, daug įtakos tam turi jūsų vardas?
Bet kuris šou yra kartu ir verslas. Tačiau stengiuosi išlaikyti tam tikrą statusą, aukštą lygį, kad žmonės, kurie ateina į mano projektus jaustų, kad visa tai labai rimta. Žinoma, tenka išleisti gerokai daugiau lėšų ir skirti daugiau pastangų, tačiau čempionų šou yra investicija. Taip uždirbu gerokai mažiau, nei, tarkime, atsiveždamas tik tris žvaigždes, bet užsitikrinu, kad mano vardas bus patikimas, o žiūrovai ateis ne tik šiemet, bet ir kitąmet.
Sukatės pačiame didžiausios Rusijos televizijos darbų epicentre, kokie televizijos projektai šiandien, jūsų nuomone, yra sėkmingiausi?
Įdomus sprendimas yra naujas projektas pagal frančizę „The Voice of...“ O apskritai man labiausiai patinka interviu tipo laidos, mėgstu rimtas vakaro pokalbių laidas. Dar smagi yra pramoginė laida „Bolšije gonki“ (liet. „Didžiosios lenktynės“). Nesu iš tų žmonių, kurie dabar mėgsta labai madingai pasakyti, kad ne tik nežiūri televizoriaus, bet ir jo neturi. Ši frazė Rusijoje dabar labai populiari, bet man tai skamba juokingai, juk tie patys žmonės praleidžia valandų valandas prie kompiuterio ir neretai pažiūri tą patį, kas rodoma per televiziją tik ne per televizoriaus, o per kompiuterio ekraną.
Pastarasis didelis mano projektas – „Bolero“, kuriame dalyvavo tik balerinos, paskui kurias nesivelka bulvarinės žiniasklaidos šleifas, komisijoje sėdėjo labai gerbiami žmonės, tarp jų ir lietuvių kilmės rusų baleto artistas Gediminas Taranda, o jo žiūrimumas nebuvo labai didelis. Tai tik įrodo, jog žmonės, kurie sako, kad pavargo nuo pigaus bulvaro, vis tiek žiūri tas pačias popsines laidas, kad ir šokius ant parketo, kurių vedėjas – Maksimas Galkinas.
Užsiminėte apie bulvarinės žiniasklaidos šleifą. Esate žinomas žmogus, turbūt ir pats jį turite?
Mano nelaimei, projektai, prie kurių dirbau Pirmajame kanale, buvo tokie populiarūs, kad neapsiėjo be perdėto dėmesio mano asmeniui. Būdavo ir patys dalyviai suteikdavo peno paskaloms. Šiuolaikiniame pasaulyje visiems labai įdomūs asmeniniai santykiai, įdomu pažiūrėti pro rakto skylutę. Beveik niekuomet neinu į jokius Maskvos aukštuomenės vakarėlius, nebent labai prašo draugai. Nors skambučių ir kvietimų sulaukiu kasdien. Toks jausmas, kad tūsai čia vyksta kasdien, net neįsivaizduoju, kaip visi tie vakarėlių liūtai atranda laiko darbui. Mane labai retai galima išvysti tokiuose renginiuose.
Spektaklis ant ledo jau pelnė pripažinimą
Brangiausiu visų laikų šou ant ledo tituluojamas spektaklis „Small Stories of a Big City“ vyks lapkričio 24 dieną Klaipėdos „Švyturio arenoje“, 26 dieną – Vilniaus Pramogų arenoje ir 28 dieną Kauno „Žalgirio“ arenoje. Rusijoje šis spektaklis buvo vadinamas „Ogni bolšova goroda“, tačiau jo pavadinimas buvo pakeistas į „Small Stories of a Big City“, kai šou buvo rodomas olimpinių žaidynių metu Londone.
Pasak I.Averbucho, siužetą žiūrovai turės suprasti klausydamiesi dainų. „Tai spektaklis apie gyvenimą, rutiną dideliame mieste, kur vieni ieško meilės, kiti saviraiškos. Maskvoje šis spektaklis buvo tituluotas didžiausiu metų įvykiu ir pelnė svarbią premiją, man tai labai svarbu“, – šypsojosi projekto idėjos autorius. Pasak jo, kartu su ryškiausiais čiuožėjais į Lietuvą atkeliaus trys sunkvežimiai dekoracijų, aukščiausio lygio šviesos bei garso technika, daugiau nei 360 kostiumų, o iš viso arenoje pasirodys daugiau nei 60 artistų. Nors dar nenuspręsta, kuria kalba bus atliekamos dainos, greičiausiai jos suskambės rusiškai.
