44-erių D.Fletcheris apie garsias pavardes naujojoje kino juostoje, gyvenimo aistras ir kino industrijos tikrovę „15min“ papasakojo telefonu vieną lapkričio vakarą, žingsniuodamas Londono gatvėmis.
– Kodėl nusprendėte užuot tęsęs aktoriaus karjerą, išmėginti kino režisieriaus amatą?
– Vaidyba buvo mano aistra pastaruosius 35 metus, pradėjau vadinti būdamas dar vaikas. O dabar turiu galimybę režisuoti istoriją, kuri, jaučiu, yra stipri. Ji mane veikia. Nusprendžiau, kad laikas leisti gyvenimui išsišakoti – eiti į kairę ar dešinę, užuot vis keliavus tiesiai. Norėjau pažiūrėti, kaip man seksis režisuoti. Man labai rūpi ši istorija, be to, galiu dirbti su daugybe gerų aktorių, kurie yra mano draugai. Trokštu išsiaiškinti, ar galiu tai padaryti, ar galiu taip pamilti režisūrą, kaip myliu vaidybą. Tai aistra. Tai galimybė, kuri per gera, kad ją prarasčiau.
– Kokia tai istorija? Girdėjau, kuriate šeimos dramą...
– Būtent. Ši drama apie vyrą, kuris buvo įkalintas 8-erius metus, o išėjęs iš kalėjimo randa savo sūnus – 15-os ir 11-os metų berniukus – gyvenančius vienus, sename apleistame bokšte, prastame rajone. Vyresnysis rūpinasi broliu. Tas vyras suvokia, kad nori likti su jais ir būti jų tėvu. Jis supranta, kad nori būti kartu, juos myli, o jie myli jį. Tačiau jam tenka pasiaukoti – keliauti atgal į kalėjimą. Tai auka, kurios norėjo mažiausiai. Per laiką, praleistą su vaikais, jis sužino, kas yra būti tėvu, išmoksta atsakomybės, tampa kitu žmogumi. Į kalėjimą jis grįžta kitoks, nebe paprastas nusikaltėlis. Tai įdomi istorija. Iš esmės mano pagrindinė mintis papasakoti apie vyrą, kuris jaučiasi tarsi berniukas ir apie berniuką, kuriam tenka būti vyru. Norėjau panagrinėti tą faktą, jog jauniems žmonėms kartais tenka itin daug atsakomybės.
– Internete vos vienu kitu žodžiu užsimenama apie jūsų režisūrinį debiutą. Niekur neminimas būsimo filmo pavadinimas, ar jau jį sugalvojote?
– Taip, jis vadinsis „Wild Bill“ (liet. „Laukinis Bilas“). Taip buvo vadinamas vienas Amerikos kaubojus, gyvenęs prieš kokius 150 metų. Jis buvo pamišęs vyrukas. Jį pavadino „laukiniu“ dėl to, kad prieš pasiunčiamas į kalėjimą jis pridarė daugybę blogų dalykų, buvo pavojingas, gėrė, mušėsi. Tai tarsi legenda. O dabar jis grįžta ir nori pakeisti savo gyvenimą. Tačiau herojus tam, kad apsaugotų savo vaikus, turi vėl tapti laukinis ir pavojingas, susigrumti su vietos narkotikų prekeiviu.
Kadangi viskas labai brangu, tikiuosi pavyks rasti lietuvių aktorių, kurie jau dabar gyvena Londone. – Minėjote, kad didžiuojatės surinkta aktorių komanda. Kas jie?
– Jie – mano seni ir nauji draugai. Pavyzdžiui, filme pasirodys Jasonas Flemyngas, su kuriuo drauge vaidinome filme „Lok, stok arba šauk“, Andy Serkisas, kuris „Žiedų valdove“ vaidino Golumą, jauni aktoriai, tokie kaip Toby Kebbellas iš G.Ritchie filmo „RocknRolla“, puiki aktorė, populiari Anglijoje, 25-erių Jaime Winstone, dar vienas puikus aktorius – Markas Warrenas ir kiti. Beje, jei laiko tarp darbų teatre atras Gemma Arterton, buvusi Bondo mergina, ji taip pat sudalyvaus šiame filme. Taigi komandoje bus puikūs britų aktoriai ir keletas pasauliniu mastu žinomų pavardžių. Jie visi nuostabūs.
– Filmas bus visai britiškas, ar su holivudišku atspalviu?
– Jam tiesiog nepavyktų būti holivudišku, nes jis bus kuriamas čia, Londone, labai vargingoje miesto dalyje. Beje, bus ir lietuvių filmo herojų, lietuvių aktorių. Kadangi viskas labai brangu, tikiuosi pavyks rasti lietuvių aktorių, kurie jau dabar gyvena Londone. Šiuo metu čia statomas stadionas Londono vasaros olimpinėms žaidynėms, kurios vyks 2012-aisiais. Kiek žinau, jį stato ir lietuviai. Kai prireiks aktorių, veikiausiai eisiu ten (juokiasi).
– Kuriant filmą prašysite pagalbos iš draugų lietuvių – pavyzdžiui, dizainerio Juozo Statkevičiaus ar žmonos Dalios?
– Labai norėčiau sulaukti pagalbos iš Juozo, bet jis tikrai pernelyg užsiėmęs, kad užsiimtų mano mažyčiu filmu. Kitą kartą būtinai sulauksiu Juozuko pagalbos, bet dabar jis turi reikalų ir skristi į Londoną dėl mano juostos nebūtų protinga. Kai darysiu ką nors milžiniško, dramatiško, nuostabaus, tada paskambinsiu jam. Kai darai tokį nešvarų filmą su paprastais apdirskusiais džinsais... Žinoma, Juozukas ir su juo puikiai susitvarkytų, tačiau jo talentą mieliau panaudočiau kam nors didingam.
O Dalia... Žinoma, ji pasakys man viską, ką galvoja. Ji – mano svarbiausias ramstis, palaikytoja , didžioji meilė ir gyvenimo aistra. Taigi... Manau nuostabu turėti puikių, kūrybingų draugų ir žmonių, kurie supa ir visuomet padeda.
Turiu vykdyti įsipareigojimus, kuriuos turi kiekvienas kūrėjas – rasti žinomų veidų, pasistengti „neišeiti į minusą“. – Kiek man žinoma, „Laukinis Bilas“ bus finansuojamas iš privačių lėšų, tai tiesa?
– Taip, tačiau tai, kad jis bus kuriamas iš privačių lėšų, nereiškia, kad nenoriu, jog jis atsipirktų ir sulauktų komercinės sėkmės. Man tenka didžiulė atsakomybė – privalau sukurti filmą, kuris bus gera pramoga, būtų įdomus, linksmas ir liūdnas, jaudinantis. Noriu, kad žmonės jį pamatytų. Investuojama į tai, kad ši istorija būtų papasakota. Stengiuosi būti kūrybingas ir sukurti istoriją, kurią žmonės aptarinėtų, norėtų pamatyti. Tuo pačiu turiu vykdyti įsipareigojimus, kuriuos turi kiekvienas kūrėjas – rasti žinomų veidų, pasistengti „neišeiti į minusą“. Negaliu būti naivus ir galvoti, kad aš esu menininkas ir man nieko daugiau nerūpi. Privalau matyti didesnį paveikslėlį. Žmonės neduoda pinigų šiaip sau.
– Kino pasaulyje, o ypač Holivude, labai ryški senėjimo problema. Žinoma, ji aktualesnė moterims, bet ar ją jaučia ir vyrai?
– Mmmm... Na, žinote, mes visi pasenstame ir pasikeičiame. Pavyzdžiui, aš privalau suprasti, kad man nebe 20 metų, negaliu lakstyti ir šokinėti aplinkui. Aš – kitas žmogus, man patinka senti ir sulaukti gyvenime naujų iššūkių. Manysiu esąs senas, būdamas 85-erių, bet iki tol dar daug laiko.
– Tačiau virsmas režisieriumi, lyg ir savotiškas aktoriaus brandos ženklas, taip elgiasi daugelis – Angelina Jolie, Jennifer Aniston, Kevinas Costneris, Melas Gibsonas, Clintas Eastwoodas...
– Manau, jog tai susiję su tuo, kad ateina laikas, kai žmogus turi ką papasakoti. Tai logiškas žingsnis. Žmonės pasinaudoja proga, kad galėtų pasakyti „Aš sukūriau filmą“. Juk prieš imdamiesi kurti kino juostą nė vienas nežinome, kokia – gera ar bloga – ji bus. Tai reikalauja drąsos, narsos ir šiek tiek pamišėliškumo.
– Iš šalies susidaro įspūdis, kad žinomi aktoriai, režisieriai tiesiog persekiojami spaudos. Ar spaudimas išties toks didelis?
– Smalsumas, ypač bulvarinės spaudos, yra normalus dalykas – juk jiems reikia turinio. Jiems reikia skirtingų kampų ir visko kuo greičiau, tai tam tikras aparatas, kurio dalimi tampa menininkas. Gali pasirinkti – ar dalyvauti tame, ar mėginti tam atsispirti. Tačiau pastarasis variantas nesumažina smalsumo, tad patogiau pasinaudoti spaudos dėmesiu savo naudai. Juolab logiška, kad kurdamas filmą, aš noriu, jog kiti jį pamatytų. Privalau į tai įtraukti žiniasklaidą. Kam kepti tortą ir po to niekam nesakyti, kad jį turi ir laukti kol suges lentynoje. Niekas negali paragauti – tai neturi prasmės. Mes norime sugundyti, kad žmonės ateitų ir patys prašytų gabalėlio.
– Bet reklamos labui nevaikščiotumėte Londono gatvėmis išsirengęs?
– Aš asmeniškai ne. Jei kas nori pamėginti – prašau, sėkmės. Aš noriu daryti tai, kas paverčia mane laimingu ir patinka žmonėm. Beje, Dalia yra tokia pat. Ji pasako, kas daro ją laimingą, ji tai padaro ir priverčia žmones norėti tai pamatyti.
– Grįžtant prie jūsų, kaip aktoriaus, karjeros... Yra darbų, kuriuos sunku pamiršti, kad ir pasirodymą „Lok, stok arba šauk“ arba Kylie Minogue klipe „Some Kind Of Bliss“. Kas jums įsiminė ir patiko labiausiai?
– Man patiko viskas. Esu labai laimingas, kad galėjau daug nuveikti. Dirbdamas tiek su K.Minogue, tiek su G.Ritchie išmokdavau šį tą naujo ir gerai leidau laiką. Džiaugiuosi tuo, ką darau, o kol taip yra, kol galiu atrasti naujų dalykų, visi darbai geri.
– Jūs – geri bičiuliai su garsiuoju virtuvės meistru Jamie Oliveriu. Ar domitės vienas kito darbu?
– Na, aš į jo darbą nelendu. Žinau jį kaip draugą ir pasitikiu – jei tai susiję su maistu, jis dažniausiai teisus. Jamie turi auksinę širdį. Jis nuostabus žmogus. Tikiuosi, kad pavyks surengti Jamie pietus mano filmavimo komandai.
– Bet virtuvės patarimų iš jo gaunate…?
– Žinoma. Jis žino, kad aš prastas virėjas (juokiasi). Jei Jamie kada užsimanytų išmėginti jėgas vaidinant, aš jam tikrai pagelbėčiau.
– Internete nurodoma, kad jūs aistringas „Arsenal“ futbolo klubo gerbėjas, tai tiesa?
– Hm... na, nesu užkietėjęs gerbėjas, tiesiog jis yra iš Šiaurės Londono, kur gyvenu. Neinu dėl to iš proto.
– Ne sykį lankėtės Lietuvoje, neabejoju, kad su D.Ibelhauptaite pasikalbate ir apie Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Ką manote apie meno perspektyvas Lietuvoje?
– Esu didžiulis lietuviško meno gerbėjas – Lietuvos kultūra labai kūrybinga ir įvairiapusiška, protinga. Apie Dalią yra suburti nuostabūs talentingi žmonės – Asmik, Laimonas ir visi kiti. Pasirodymų kokybė ir lygis yra verti tarptautinių scenų. Dalios „XYZ“ projektas turi didžiulį potencialą užsienyje.
– Galbūt pats planuojate užmegzti kokį meninį ryšį su Lietuva – sukurti čia filmą?
– Visada apie tai svarstau. Kol kas susikaupsiu ties darbu Londone, bet palauksim ir pamatysim.
–Lietuvoje pamatysime jūsų „Laukinį Bilą“?
– Šimtu procentų taip, esu įsitikinęs. Man bus didžiulė garbė padaryti Lietuvoje savo filmo premjerą, į kurią galėčiau pakviesti visus draugus. Ji įvyks jau kitąmet, greičiausiai gegužę.
D.Fletcheris Kylie Minogue vaizdo klipe „Some Kind Of Bliss“
G.Ritchie filmo „Lok, stok arba šauk“ reklaminis filmukas
