Čia, Karibuose, žvaigždės vakare atrodo daugiau nei įspūdingai – jos užpildo visą dangų iki pakraščių, iki pat jūros horizonto tobulu apskritimu aplink. Žvaigždės šiame danguje teikia daug šviesų. Hm, kaip madingai yra sakoma – daug šviesų, bet šį kartą mažai garso. Ir štai maža valtelė pagaliau atplukdo mane, Irmą, Emanuelį ir Manig Didili į nuostabią salelę Nisgua (iš kunų kalbos – Žvaigždės salą).
„Sveiki, ar galėtume apsistoti jūsų saloje kelioms dienelėms?“ – kunų kalba paklausia Ema salos šeimininko Lalo. (Svarbi detalė: Žvaigždės saloje gyvena tik viena indėnų šeima, o aplink salą pakrante gali apeiti vos per 4 minutes).
„Žinoma, kodėl gi ne? Jei tik jums tiks mano kuklus servisas,“ – rodydamas į mažą bambukinį namelį atsako Lalo. Tai reiškia, kad jis priims mus gyventi į savo namuką, kuriame, be jo, dar gyvena ir dvi jo dukros, žentas bei 7 mėnesių anūkėlė.
Vėl pagalvoju retoriškai – kas, jei ne Ema, nugabentų mus į tokias išskirtines vietas? Kas, jei ne mūsų nutrūktgalviškumas, žingeidumas, avantiūrizmas? Kas, jei ne tas begalinis noras pažinti kažką tokio, apie ką mažai esi girdėjęs? Mintyse kartoju sau, jog esu be galo laimingas žmogus. Mintys materializuojasi mano šypsenoje, kurią kaip pozityvų užkratą sėju artimų žmonių akyse.
Tiesa, dar viena svarbi, o gal ir visai nereikšminga detalė: šiandien mano gimtadienis! Ar aš mėgstu gimtadienius? Taip! Ar aš mėgstu išskirtinius gimtadienius? Taip! Ar aš pavydžiu sau? Taip!
Taigi turime 3 Taip ir mes keliaujame į finalą, kuriame daug saulės, truputis romo, kepta žuvis, baltas vynas ir baltas smėlis, ir žydra jūra, o ką kalbėti apie palmių oazę bei hamakų harmoniją. Jokios elektros. Nepaprasta ramybė.
Labai simboliška, kad mano gimimo dieną atsidūrėme Žvaigždės saloje, nes mano žmonelė šia proga padovanojo mano vardo žvaigždę danguje. Aš turiu sertifikatą ir astronomų patvirtintą dokumentą. Taip, kažkur Lūšies žvaigždyne yra mano vardo žvaigždė! Ačiū, Irmule, myliu tave! Tai originaliausia dovana, kokią esu gavęs per gimtadienį.
O čia dar ir atsidūrėme Žvaigždės saloje! Emanuelis juokiasi: „Reiktų ir kokią salą tavo vardu pavadinti, įsivaizduoji, kaip gerai skambėtų – Lino Adomaičio sala?“ Žinoma, mirkteliu akį Emai ir sakau, kad gera mintis – iki kito mano vizito norėčiau konkrečių rezultatų. Mudu nuolat juokaujam, traukiam viens kitą per dantį (nors, prisipažinsiu, nei aš ispaniškai gerai kertu, nei jis angliškai kažką supranta). Tai netrukdo mums jausti draugystės kalbos, kuriai ir nereikia daugžodžiauti.
„Kodėl ši sala vadinasi Žvaigždės sala?“ – pasiteirauju šeimininko Lalo, ir jis lakoniškai man pataria: „Užsimesk akvalangą, brisk į jūrą, apsidairyk šen bei ten ir pats suprasi.“ Taip ir padarau. Mano nuostabai ant dugno labai daug jūros žvaigždžių. Ak, kokios jos nuostabios. Beje, sužinau labai atsakingą ir indėnų kongrese nutartą įsakymą, kad negalima jūros žvaigždžių iškelti virš vandens. Indėnai nustatė, kad iškeltos iš vandens į orą jos patiria stresą ir netrukus miršta.
Daugybė turistų įvairiose vietose nieko neįtardami ištraukia jūros žvaigždes iš vandens, pasidaro kelias fotografijas net nesusimąstydami, kad šiems subtiliems gyvūnams tai gali būti paskutinė įamžinta akimirka... Indėnai nuolat kartoja: saugokime motiną gamtą ir ji saugos mus. Mylės mus. Maitins mus.
Taigi ši graži mintis ir privedė prie vieno mėgstamiausių mano laisvalaikio užsiėmimų – žvejybos. O kokia įspūdinga čia Karibuose žvejyba! Indėnai sugeba be meškerės ar tinklo per 30 minučių pagauti 50 tunų. Nei vienam iš mūsų nepavyktų tai padaryti dėl vienos vienintelės priežasties – mes seniai nutraukę gyvybės laidą su gamta, mes jos nejaučiame.
„Norėdamas pagauti žuvį tu turi jausti vandenį, suprasti laiką ir privalai trumpam perkelti savo mintis į povandeninę stichiją. Kitaip tik bandysi ir gal pagausi kažką atsitiktinai“, – prisiminiau seno indėno žodžius, kurio saloje prieš kelerius metus svečiavausi. Emanuelis tik patvirtina šias mintis: „pradžioje pagausime mažų žuvelių, kurias labai mėgsta barakudos ir vėjažuvės. Padarysime taip, kaip jos nori ir tuomet mes jas pasiimsime be vargo“.
Pasididžiuodamas laikau pirmą laimikį – barakudą. Ir tas neapsakomas jausmas... Nors, sakoma, kad kiekvienas vyras turi medžiotojo instinktą, tačiau mūsų šeimoje šią gamtos dovaną kažkaip paveldėjusi ir mano žmona.
Tik užsimečiau, ta jau kaip katė trinasi šalia: „duok, pažiūrėsiu, ar kimba!“ Viskas aišku, dieninei žvejybai ate. Nieko, atsigriebsim vakare. Einame su Ema ruoštis rimtą amuniciją nakties gigantams.
Gigantai – tikrai tinkamas žodis viskam. Kablys didžiulis, ant jo maunu tuno gabalą didesnį, nei visai neseniai valgiau prabangiame prancūzų restorane. O ir prie kranto naktį priplaukia ne žuvys, o žvėrys, sveriantys maždaug nuo 10 iki 100 kg ir daugiau. Apie 7 vakaro jau visiškai tamsu. Užsimetame. Laukiame.
„Einu paimsiu alučio, pasaugok mano meškerę“, – tarsteliu Emai ir tik spėju nueiti iki namuko – tas jau rėkia man: „greičiau, seni, kažką turi, nenulaikau meškerės! Čia garantuoju bus tas ryklys, kuris visą vakarą zujo palei krantą. Išsitrauk savo laimikį!“
Meškerę man perduoda Emanuelis. Subėga visa sala (patikslinu – visa Lalo šeimyna) pažiūrėti kas čia kaip ką. Ir aš pradedu sportuoti. Konkrečiai. Apie valandą laiko prisitempinėju, atleidinėju ir visaip bandau nuvarginti žuvį. Rankas skauda, kaip po sporto salės.
Staiga mano laimikis nutrūksta! Ak, kaip apmaudu... Tai tikrai buvo rupūžiokas ryklys (žinoma negaliu garantuoti, bet paneigti taip pat neįstengčiau). Mano valas buvo paruoštas tik 15 kg. Kitą kartą imsiu trosą, dievaži!
Ilgai pasakočiau apie Žvaigždės salos magiją, Karibų žydrumą, palmių paunksmę bei nuostabią Lalo šeimą, bet gal kada nors papasakosiu visa tai gyvai... Dabar plaukiame į paskutinę mūsų indėnišką stotelę – Franklino salą, kurioje ir šeimininkauja pats ponas Franklinas.
Čia norėtų patekti visi, kas svajoja apie baltą baltą smėlį, žydrą jūrą, 50 bambukinių namukų ant jūros kranto, mažą parduotuvėlę, kurioje bene dvi prekės – alus ir romas.
Nuostabiausias užsiėmimas yra gulėti ir leisti saulei tave bučiuoti, o atėjus vakarui sumesti kelias partijas kauliukais ir po to stebėti Emanuelio ir Manig Didili ugnies spektaklį.
Franklino saloje pasisvečiuojame tik dieną ir pagaliau fantastiškai išsimiegame ne hamakuose, o tikroj lovoj. Ši sala ypač traukia backpackerius, kurie dalijasi vieni su kitais viskuo, ką turi – ypač nuotykiais, savo potyriais, muzika ir netgi jausmais.
Jei tose vienišose salelėse tu gali atrasti save – tai Franklino saloje gali sutikti daug naujų draugų. Taigi paskutinis vakaras nuostabiuose indėnų kunų namuose.
Jau rytoj iš Karibų ramybės ir tikrų džiunglių persikelsime ir klajosime po betonines dangoraižių džiungles. Tad kitoje dalyje papasakosiu, kokia kontrastinga, emocionali, prabangi ir tuo pat metu skurdi yra Panamos sostinė (sakoma, čia kas savaitę išdygsta po naują dangoraižį).
Pagarbiai,
Linas
P.s. Daugiau mūsų kelionių įspūdžių rasite tinkle Facebook
Adomaitis Travel Diary
https://www.facebook.com/adomaitis.travel.diary
TAIP PAT SKAITYKITE:
Kelionių dienoraštis: Lino Adomaičio indėnai, neįžeidžios svastikos ir rojus žemėje (I dalis)
Lino Adomaičio indėniškas 15 omarų iššūkis keturiems (II dalis)
Lino Adomaičio kelionių dienoraštis: apie indėnų moteris, valdžią ir senukus (III dalis)
