Šie jauni žmonės stojo į kovą ne tik su klimato kaita, bet ir dėl vietinių gyventojų žemių ir suvereniteto išsaugojimo, klimato pabėgėlių palaikymo, prioriteto teikimo kenčiantiems nuo istorinio aplinkosauginio rasizmo, iškastinio kuro uždraudimo ir kitų problemų.
Viena tokių – Helena Gualinga. Į Niujorką, kaip ir tūkstančiai jaunuolių, ji atvyko tam, kad su kitais žmonėmis žygiuotų proteste dėl klimato kaitos. 17-metė kilusi iš nedidelės Ekvadoro bendruomenės Sarayuku, įsikūrusios Amazonės miškuose, kuriems, stiprėjant klimato kaitai, atitinkamai didėja gaisrų pavojus. Ji taip pat pasisakė prieš iš vietinių bendruomenių savavališkai atimamas žemes, apsisprendimo teises.
„Užaugau nuolatinėje baimėje, kad man grįžus namo mano bendruomenė nebeegzistuos. Šiemet miškus siaubę gaisrai yra ženklas, kad visa tai pasiekė kritinę ribą, – apie Amazonės miškų gaisrus kalbėjo paauglė. – Savo teritorijoje mes saugome globalų klimatą nuo sunaikinimo ir štai kodėl vietinių žmonių teisė valdyti savo teritorijas taip stipriai susijusi su klimato teisingumu. Štai kodėl privalau tai daryti – dėl savo žmonių ir pasaulio.“
Kita aktyvistė – 19-metė Kulsum Rifa iš Niujorko. Būdama 10-ies mergina su šeima į JAV iš Bangladešo atvyko po jos šeimą ištikusios tragedijos – liūčių sezono sukeltame potvynyje žuvo jos vos trejų metukų amžiaus sesuo Shefa.
„Netekusi Shefos supratau privalanti dalytis tokiomis istorijomis, kad žmonės suprastų“, – sakė Kulsum.
K.Rifa atstovauja jaunimo socialinio teisingumo grupei „SustainUS“ ir buvo viena iš šių metų Jungtinių Tautų jaunimo klimato delegacijos Niujorke narių, kalbėjusių apie dėl klimato kaitos sukeltų gamtos stichijų iš savo namų bėgančius žmones.
„2050-aisiais dalis Bangladešo bus po vandeniu, – sakė ji. – Vien mintis apie gyvenamosios vietos neturinčią mano šeimą man kelia skausmą. Jei dabar pat imsimės veiksmų kovoje su klimato kaita, jie neturės tapti klimato pabėgėliais.“
17-metis Feliquanas Charlemagne’as gimė Šv. Tomo saloje – mažoje Karibuose esančioje saloje, kurią taip pat kaip ir visą pasaulį – per uraganus ar kylantį vandens lygį – paveikė klimato kaita.
„Mano tėvai pasakojo, kad kartą siaučiant uraganui jie laikė namo stogą, kad stiprus vėjas jo nenuneštų. Mes buvome išvyti iš Karibų – iškastinio kuro pramonė atėmė mūsų namus“, – kalbėjo šiuo metu Floridos valstijoje gyvenantis vaikinas, einantis Jungtinių Valstijų jaunimo klimato streiko nacionalinio kūrybos direktoriaus pareigas. Jis siekia, kad jo ir kitų jaunų žmonių balsai būtų išgirsti ir, svarbiausia, priimti rimtai.
„Tai ne kažkokia abstrakti ateities problema – tai vyksta kasdien. Turi būti priimti geresni sprendimai“, – tęsė jis.
23-ejų Aneesa Khan įvairius su klimato kaita susijusius renginius organizuoja nuo pat 16-kos. Tai ji daro, kaip teigė, dėl savo „šeimos išlikimo ir tų, kurie padarė labai mažai, kad sukeltų klimato krizę“. Augusi Omane, kur naftos gavyba, pasak jos, užsiimti yra pigiau, nei geriamojo vandens gyventojams aprūpinimu, ji matė, kaip jos šeimos namus siaubė sausros ir potvyniai.
„Klimato kaita nėra kažkas, kas įvyks ateityje. Kalbos apie jį yra klaidingos, nes jau dabar dėl to nukentėjo milijonai ir dar daugiau buvo priversti palikti namus. Tokia ta nauja nepatogi tiesa, kurios niekas nenori girdėti, – sakė ji. – Nuo pat 2014 metų dalyvauju Jungtinių Tautų klimato konferencijose ir kasmet matau tą patį dalyką – šiaurėje esančias šalis, nenorinčias mokėti reparacijų šalims planetos pietuose, paveiktoms klimato krizės. Iškastinio kuro pramonė, kuriant klimato politiką, prie to labai prisideda. Kodėl didelė korporacija turi turėti vietą prie stalo, prie kurio sprendžiama mano ateitis, o aš – ne?“
Neseniai A.Khan iš gimtosios šalies persikėlė gyventi į Londoną, kur siekia įgyti aukštesnį išsilavinimą. Pasak jos, turime progą sukurti tokį pasaulį, kokį norime, tuo pat metu „suvienydami už vietinių bendruomenių teises, lyčių lygybę, darbus ir gerovę kovojančius judėjimus“.
Sustabdyti klimato kaitą skatina ir Mineapolyje gyvenanti 15-metė Juwaria Jama – imigrantų iš Somalio dukra. Merginai bus 25-eri, kai 2030-aisiais, pasak Jungtinių Tautų, bus pasiektas kritinis išmetamųjų dujų kiekio atmosferoje taškas, tačiau ji teigė, kad jos bendruomenė jau dabar jaučia neigiamus jų efektus.
„Gyvenu šiaurinėje Mineapolio dalyje, kur įsikūrusi afroamerikiečių bendruomenė. Netoli mūsų stovi daugybė fabrikų, kurie dėl iškastinio kuro labai teršia aplinką, – aiškino J.Jama. – Klimato kaita neigiamai paveikė mano tėvų gimtinę Somalyje, kur vyrauja sausros ir ėmė trūkti maisto. Dirbu ir dėl jų. Nemažai vilties man suteikia tai, kad vis daugiau žmonių kyla į kovą dėl bendrų problemų ir aš suprantu nesanti viena.“
Vicas Barrettas – vienas iš poros dešimčių jaunų žmonių, padavusių JAV vyriausybę į teismą kaltinant ją nesugebėjus tinkamai reaguoti į klimato krizę. Kalboje Niujorke 20-metis vaikinas sakė: „Esu garifunas. Mano žmonės yra vietiniai afrikiečiai iš Šv. Vincento salos Karibuose. Mes esame išvaromi iš salos, kurioje gyveno mano šeimos kartos. Ta žemė po kelių dešimtmečių atsidurs po vandeniu, jei ir toliau eisime tuo pačiu keliu.“
V.Barrettui buvo 11-ka, kai jo namus Niujorke nuniokojo uraganas Sandy. Jis teigia neprisimenantis pasaulio prieš klimato kaitą, kuriame taip pat nebuvo policijos žiaurumo, nežmogiško elgesio su migrantais ir savavališko vietinių bendruomenių saugomų žemių pasisavinimo.
„Esame čia tam, kad parašytume naują istoriją, kurioje mūsų šalis daro viską, ką tik gali, kad imtų kovoti ne tik su klimato kaita, bet ir įsišaknijusia sistemine neteisybe; istoriją, kurioje mūsų konstitucinė teisė į saugesnį klimatą yra pripažinta aukštesniųjų teismų“, – griežtu tonu kreipėsi jis.
Iš Puerto Rico kilusi Amira Odeh Quinones aktyvi aplinkosaugininkė yra nuo pat vaikystės. „Kai buvau šešerių, nardžiau koraliniame rife, kai man sukako 12-a, jo jau nebebuvo“, – pasakojo ji, šiuo metu dirbanti tarptautinėje klimato organizacijai 350.org.
2017-aisiais Puerto Riką nusiaubus uraganui Marija, jo padarytą žalą ji matė savo akimis. „Mačiau viską, kas buvo sunaikinta, ir supratau, kokie priklausomi mes esame nuo importo, nes būdavo dienų, kai trūkdavome maisto, – prisiminė Amira. – Gatvės, kuriomis vaikščiojau visą gyvenimą, buvo neatpažįstamos. Buvo baisu stebėti, kaip bėgant dienoms situacija negerėjo.“
Šiuo metu 28-erių Amira dirba tam, kad būtų išgirsti vietinių bendruomenių prašymai, kad padėtų nuo uragano Marija nukentėjusiems gyventojams. „Pakrantėse ar kalnuose įsikūrusiose bendruomenėse vis dar stovi tūkstančiai sunaikintų namų. Žlugo ne tik infrastruktūra, iširo ir nemažai šeimų. (…) Širdys ir protai vis dar neatsigavo.“